Jei prieš kokius penkis metus ar daugiau paklaustumėte Lietuvos žmonių kokia svarbiausia šalies politinė bėda, dažnas atsakytų: korupcija, arba, liaudiškai kalbant, kad valdžia nebaudžiamai vagia. Tai buvo pagrindinė aimanų priežastis.

Dabar daugelis persiėmę nekontroliuojama neapykanta valstiečiams, tačiau ... niekas jų nekaltina vogimais. Politinis klimatas dabar toks, kad vogti būnant valdžioje tapo neįsivaizduojama – pozicija ir opozicija nė akimirkai nenuleidžia vieni nuo kitų akių. Visi puikiai žino, kad pamėginus ką nors pavogti tai būtų bemat atskleista ir lauktų tragiškos politinės pasekmės. Todėl dabar nebent girdime kaltinimų valstiečiams, kad jie teisėsaugą naudoja kaip ginklą susidoroti su politiniais oponentais. Taip išeina, kad ne visiems patinka, kai politikai ir viršininkai persekiojami už vogimus.

Visai netikėtai iš Lietuvos pasitraukė endeminė, iki tol niekaip negyjanti piktžaizdė. Nustojus vogti atsirado pinigų vaikams, didinti mokytojų, gydytojų atlyginimams, pensijoms. Tik per nesibaigiantį politinį draskymąsi mes į tai neatkreipėme dėmesio ir nesusimąstėme kaip toks stebuklas galėjo nutikti. Nejau manote, kad tai dėl krištolinės naujai į valdžią atėjusių  moralės? O gal dėl nepriekaištingos iš valdžios išstumtųjų  priežiūros?

Ne, pagrindinis posūkis yra tas, kad pastaraisiais metais šalies mentalitete atsirado nepakantumai vagystei. Prieš kelis metus Lietuvos žmonės sužinojo, kad nedora toleruoti viršininko vagystę, kad nusikaltimo toleravimas tave patį daro bendrininku. Praėjo keli metai – štai koks poveikis šalies politiniam kraštovaizdžiui!

Problema išsisprendė greitai ir patikimai, nes buvo sprendžiama dvasiniu lygiu. Jeigu pakeisi šalies vertybes – pakeisi šalies likimą. Mūsų politinės realijos – ne kas kita, kaip mūsų dvasinių vertybių (mentaliteto) projekcija. Bandyti ką tai pakeisti vien politiniu lygiu – tai vaikytis saulės zuikučius.

Todėl išeitis iš mūsų nacionalinių problemų visuomet yra keisti dvasines vertybes. Dėl to jau ne vieneri metai kartoju, kad norėdami susitvarkyti savo gyvenimą turime studijuoti judaizmą ir propaguoti jo normas. Jeigu kuris nors patriotas to nenori suprasti, reiškia, jis tik apsimetinėja, kad rūpinasi Lietuvos likimu. Jeigu nesikeis vertybės, politiniu lygiu tikrai niekas nesikeis.

Šiandien turiu idealų pavyzdį parodyti kas nutinka, kai atsisakome mokytis Toros ir jos nuostatas taikyti šalies problemoms spręsti. Niekuomet deramo dėmesio neskyriau vaikų mušimo klausimui. Maniau, kad tai ne politinė, o šeimų problema, o šiai sričiai anksčiau ar vėliau turėtų atsirasti kitas judėjiškų įžvalgų propaguotojas, kuris tą sritį ir sutvarkys.

Deja, su D.Šakalienės įstatymu tai tapo net labai didelė politinė problema. Dabar kaimynai įskundinėja šeimas, pas jas kaip kokie enkavedistai braunasi vaikų grobikai, atiminėja radę nors menkiausią pretekstą. Beje, pas žlugusius alkoholikus kažkodėl paprastai nevažiuoja, atiminėja iš tokių kaip Kručinskai.

Taigi turime grandiozinę politinę problemą. O dabar pamėginkime ją išspręsti dvasiniu lygiu. Svarbiausias konfliktas čia kyla dėl to, kad viena pusė griežtai įsitikinusi, jog vaikų jokiomis aplinkybėmis negalima mušti, bet koks sudavimas, nesvarbu kiek nežymus, laikomas žalojančiu smurtu.

Antroji pusė nė kiek ne mažiau įsitikinusi, jog vaikus galima atiminėti tik tuomet, kai tolesnis gyvenimas tuose namuose juos kaip asmenis žlugdo, kai vaikui nepalyginamai geriau būtų gyventi kur nors kitur.

Iš pažiūros atrodytų, kad pusės nesutaria tik dėl detalių: grobimų šalininkai mąsto, kad netoleruotina riba - pirmasis mėginimas fiziškai sudrausminti vaiką, o antrieji – kad turi būti apsauga vaikui, kad tėvai jo nenumarintų badu ar neužmuštų iš pykčio. Tačiau dėl bendrų principų sutinka visi – jeigu gyvenimas šeimoje vaiką žlugdo, jį reikia iš ten išgabenti.

Tai mums atveria akis, kad niekas dorai nežino kur ta riba, nuo kurios fizinis poveikis vaikui tampa jį žlugdančiu veiksniu. Ar iš tiesų pliaukštelėjimas vaikui per ranką, kai šis kiša pirštus į veikiančią mėsmalę, žlugdo jo asmenybę? O gal kaip tik priešingai – šiuo atveju būtų nežmogiška jam nesuduoti?

Kaip ir visuomet, norėdami gauti tikrus patikimus atsakymus vertybiniais klausimais, turime kreiptis į žydų rabius.

Atsakymas į šį klausimą būtų toks: vaikui suduoti iš principo negalima, tačiau yra atvejų, kai kitaip jis nepasimokys (arba pasimokys kai bus po laiko – pavyzdžiui, pateks po ratais). Todėl fizinę bausmę tam tikrais išimtiniais atvejais taikyti galima, tačiau tai darant būtina išlaikyti vieną taisyklę – vaikas neturi pradėti galvoti, kad tu jo daugiau nebemyli.

Vaikai taip pat žmonės ir paprastai jie puikiai nusimano kuomet elgiasi netinkamai ir už ką nusipelno griežtesnės bausmės. Jeigu kitokios priemonės jo nesudrausmina, jeigu tolesnis vaiko elgesys jam akivaizdžiai žalingas (pavyzdžiui, nepaisydamas ankstesnių tėvų perspėjimų vaikas nežiūrėdamas aplink bėga į gatvę, lenda po ratais) tuomet fizinė disciplinavimo priemonė vaikui yra naudinga ir dėl to tikslinga. Vaikas turi suprasti, kad tėvai jį baudžia dėl to, kad jis piktybiškai daro ką nors blogai. Tokią bausmę vaikas suvoks kaip disciplinavimo priemonę, o disciplinavimą vaikai iš tiesų vertina (nors iš pradžių ir priešinasi, tačiau vėliau dėl to džiaugiasi).

Ko tėvai tikrai negali daryti, tai smurtauti prieš vaiką nesuvaldę pykčio. Tame nėra jokios pedagoginės vertės ir logikos. Žinoma, epizodinis pasmurtavimas dar nereiškia, kad vaiką būtina iš šeimos atimti, tačiau vaikų teisių apsaugos specialistai turėtų sekti šią šeimą, kad tokia praktika liautųsi.

Jeigu vadovausiesi leftistiniu supratimu, kad bet koks fizinis poveikis vaiką tik žlugdo, tuomet vaikas netruks išmokti tuo piktnaudžiauti. Jis žinos, kad tėvai bet kokiu atveju jam neįkrės, todėl sau leis būti bjauriam. Taip leftistai su savo iniciatyvomis sugadins ištisą vaikų kartą – jie išaugs nesupratę, kad jų veiksmai užtraukia moralinius padarinius, t.y. kad elgiantis blogai gausis blogai.

Dar kartą grįžkime į politinę dimensiją. Kadangi visuomenėje nebuvo pakankamo dvasinio suprusimo šiuo klausimu, visuomenė neskyrė leistinos fizinės bausmės nuo neleistino smurtavimo. Tada atsirado leftistai radikalai, kurie bet kokį fizinį poveikį vaikui paskelbė smurtu ir ėmėsi prieš jį kovoti inkvizicinėmis priemonėmis. Štai D.Šakalienė pastarajame interviu kalba kaip religinė fanatikė: „Galite mane užmušti, tačiau aš niekuomet neatsisakysiu įsitikinimo, kad vaiko mušti negalima.“ Man tai gana primena tikinčiuosius, kurie sako, kad veikiau mirsiu, tačiau neišsižadėsiu tikėjimo į Išganytoją.

Taigi galime apibendrinti kaip patekome į draskymąsi dėl vaikų grobimo:

1. Kadangi nepastudijavome Toros ir (ar) nepasidalinome viešai tuo, kas mums žinoma šiuo klausimu, visuomenė neturėjo supratimo kas teisinga vaikų fizinių bausmių klausimu.

2. Kadangi visuomenė neturėjo supratimo kas gerai o kas ne, išplito radikalios nuomonės, ypač dėl to, kad tradiciškai aklai priiminėjame idėjas iš Vakarų.

3. Įsitvirtino fanatikai su iškreipta nuomone, kurie nieko kito girdėti nenori, nemato savo veiklos padarinių.

4. Visuomenė gyvena susipriešinime: gausybė emocijų, šeimų nerimas, teismų sprendimai ar neveiklumas nuolat kelia socialines įtampas.

Kaip matote, atsisakymas domėtis Tora ir naudotis jos įžvalgomis šalies (o ir savo) bėdoms spręsti – nesibaigiančio chaoso ir apmaudo šaltinis. Jeigu padarytume taip, kaip su viršininko vagystėmis, ši ir bet kurios kitos problemos mus paliktų greitai ir patikimai.  Galiausiai, eilinį kartą matome, kad Tora žino geriausiai ir paskutiniai juokiasi tie, kurie vadovaujasi jos nuomone. „Kas gaili rykštės, nekenčia savo sūnaus. Jeigu jį myli, nesigailėk jo sudrausti.“ (Patarlės 13:24)