Šį kartą pažvelgsime į judaizmo keli dešimtmečiai prieš Kristų bei Kristaus žinios panašumus. Jeigu sugebėsime įrodyti, kad Jėzus kaip didelį atradimą pateikinėjo tai, kas judėjams jau ir taip buvo žinoma iš kitų savo laikmečio rabių, tai kompromituos Jėzų kaip tariamai didingiausią visų laikų pranašą. Žinoma, imsime tik tuos Talmudo rabius, kurie gyveno visai prieš Jėzų arba tais laikais, kai buvo rašomos evangelijos. Sakyčiau, mus domina kaip atrodė judaizmas nuo 1 iki 70 mūsų eros metų.

Laimei, Talmudas, konkrečiai „Pirkei Avot“, sudėstytas taip, kad nurodyta kokia mintis priklauso kokiam rabiui, taip pat įmanoma nustatyti kokiu laikotarpiu jis gyveno. Tai mums leidžia tiksliai žinoti kas labiausiai rūpėjo rabiams viename ar kitame laikotarpyje.

Nemažai Jėzaus žinios sutampa su rabiu Hileliu vyresniuoju, kuris mirė 10 m.e. metais. Taigi Hilelis nenusižiūrėjo nuo Jėzaus. Gal kas mėgins tvirtinti, jog Talmudo sudarytojai Jėzaus žodžius įkišo Hileliui po jo mirties, tačiau tai jau jiems įrodinėti.

Pirmiausia paminėsiu iš kur traukiu rabio Hilelio citatas. Paėmiau „Pirkei Avot“, 5–8 mišnos. Tai apima vos dvylika puslapių, todėl bet kas norintis gali įsigyti šį Talmudo traktatą netruks minimas vietas susirasti. Manau, tiksliau nurodinėti šaltinio nebūtina.

Kur Hilelio žinia primena Jėzaus žinią?

- Neteisk kito, kol nepabuvai jo padėtyje.  Jėzus kalbėjo „Neteisk ir nebūsi teisiamas“ (Mt 7:1). Žinoma, visiškai pabūti kito padėtyje yra neįmanoma, todėl abu ragina neteisti kito, tik kiek skiriasi motyvai to nedaryti.

- Hilelis: Kas per daug atsideda verslo reikalams, negali būti Toros žinovas. Jėzus savo ruožtu ragino neskirti daug dėmesio buitiniams reikalams. Gerai žinoma Jėzaus frazė, kad negali tarnauti ir Dievui, ir Mamonai, t.y. pinigams (Mt 6:24).

- Hilelis sako upe plaukiančiai kaukolei: „Kadangi nuskandinai kitą, pats buvai nuskandintas“. Tai panašu į Jėzaus įžvalgą: „Kas pakels kardą, nuo kardo ir žus“ (Mt 26:52)

- Hilelis: Kuo daugiau turtų, tuo daugiau rūpesčių. Jėzus: Nesikraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, vagys įsilaužia ir vagia. Mt 6:19

- Hilelis: Kuo daugiau Toros, tuo daugiau gyvenimo. Jėzus: ...bet susikraukite sau lobių Danguje, kur kandys ir rūdys neėda, vagys neįsilaužia.

- Kuo daugiau labdaros, tuo daugiau taikos ir ramybės. Jėzus: „Jei nori būti tobulas, tai eik ir parduok visa ką turi ir atiduok varguoliams, tuomet turėsi turtą Danguje.“

Toliau, po Hilelio, panašumai su Jėzumi traktate nutrūksta ir epizodiškai atsiranda tik po dviejų kartų, t.y. toliau kalba rabiai, gyvenę visai prieš pat Šventyklos sugriovimą arba išgyvenę jos griūtį.

Pirmasis, rabis Chanina, ragino melstis už vyriausybės gerovę, nes jeigu ne vyriausybė, žmonės vienas kitą gyvi suėstų. Panašią mintį, tik suabsoliutintą, randame Rom 13: „Kiekvienas tebūna paklusnus savo vyriausybei, nes nėra kitokios vyriausybės kaip tik nuo Dievo.“

Antrasis, rabis Akiva, sakė, kad labdara tik padidina turtą. Šios minties atgarsį galime rasti Jėzaus žodžiuose Morkaus evangelijoje: „Nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir evangelijos paliktų namus ar brolius ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną ir vaikus, kuris jau dabar nesusilauktų šimteriopai namų, brolių, motinos, vaikų ir laukų su gausiu derliumi, o po mirties amžinojo gyvenimo“.

Tačiau įdomu tai, kad po šito panašumai visiškai baigiasi. Peržiūrėjau dar dviejų kartų rabių, gyvenusių po Šventyklos sugriovimo, pasisakymus, tačiau ten man niekas nepriminė Jėzaus įžvalgų. Tuo tarpu, jeigu grįšime prie ankstesnių pasisakymų, matome, kad dauguma panašumų tenka Jėzui ir Hileliui, kuris mirė dar 10 m.e. metais. Tai vienas garsiausių Talmude minimų rabių, todėl jo įžvalgos judėjų pasaulyje Jėzaus laikais buvo žinomos. Visa tai didina tikimybę, kad Jėzus savo žinią „nusirašė“ nuo rabių.

Šią tikimybę dar didina ir tai, kaip pateikta NT pradžia. Jėzaus gyvenimo istorija kažkaip stebėtinai panaši į Mozės gyvenimo istoriją. Jėzus, kaip ir Mozė, ateina savo misijos atlikti iš Egipto. Tiek Mozę, tiek Jėzų tuometiniai valdovai siekė nužudyti. Tiek faraonas, tiek Erodas išžudė visus apylinkės berniukus, tačiau tas svarbiausias visgi išliko.

Tačiau veikiausiai pats svarbiausias Jėzaus ir to meto rabių sutapimas buvo tas, kad abu dėjo akcentą į dvasingumą toliau Įstatymo raidės. Krikščionys mano, kad Jėzus buvo pirmasis atkreipęs dėmesį, jog esama daug priesakų ir per juos galima pamesti esmę – tyrą ir nuoširdų bendravimą su Kūrėju, taip pat brolišką dvasią santykyje su kitais žmonėmis.

Tačiau judaizme dar iki Jėzaus neabejotinai egzistavo toliau Įstatymo raidės samprata. Tikriausiai ne vienas esate girdėję apie nazirus – tai kažkas panašaus į vienuolį judaizme. Nazirai tikrai egzistavo Jėzaus laikais, o tai, kad jį vadina nazariečiu, kai kas laiko, jog čia kalba eina ne apie jo kilmę, o apie dvasinį titulą, t.y. kad Jėzus buvo naziras.

Tais laikais taip pat egzistavo ir chasido sąvoka (nepainioti su chasidais, kurie atsirado XVIII amžiuje, Vilniaus Gaono laikais). Jeigu naziras – tai pirmiausia tas, kuris prisiima papildomų dvasinių apribojimų, tai chasidas – tas, kuris elgiasi kaip malonu Viešpačiui tose situacijose, kurių Įstatymas nereglamentuoja. Tiesa, nei Hilelis vyresnysis, nei kiti prieš Jėzų gyvenę rabiai apie chasidus tiesiogiai nekalba, tačiau žinia skamba į tą pusę. Pavyzdžiui, Hileliui puikiai žinoma, kad turtų siekti žydui neuždrausta ir jis nemėgina to ginčyti; greta to jis tvirtina, kad perteklinis susitelkimas į turtus atims sielos ramybę. Neteisti kito kol nepabuvai jo kailyje Įstatymas nedraudžia, tačiau Hilelis rekomenduoja to nedaryti. Taigi mano subjektyvia nuomone jis kalba kaip pats tikriausias chasidas – tas, kuris žengia toliau Įstatymo raidės.

O jeigu taip, tuomet pamatinė Jėzaus atnešta žinia nėra nauja. Pažvelkime į jo pirmą pasisakymą, t.y. Kalno pamokslą (Mt 5), kur jis dėsto savo misiją. Čia jis iš pradžių pasako, kad atėjo Įstatymo ne atšaukti, bet padėtį jį įgyvendinti. Toliau jis vardina įvairius atvejus, kuomet reikia žengti toliau Įstatymo raidės: reikia ne ieškoti teisybės teismuose, o susitarti dar iki teismo; svetimavimu skelbia ne tik lytinę sueitį, bet net ir geidulingą žvilgsnį; apriboja skyrybų galimybę tik tam atvejui, jeigu žmona svetimavo (Įstatymas leidžia išsiskirti ir tokiu atveju, jeigu sutuoktiniai visiškai nesugyvena); toliau apie antrąjį žandą, apie tai, kad jeigu teismas priteistų atiduoti paltą, tai pridėk ir švarką, t.t. Matome, kad Jėzus nustatinėja griežtesnes etines normas, nei to reikalauja Įstatymas.

Tačiau, kaip jau matėme, ėjimo toliau Įstatymo normų etiką jau prieš Jėzų plėtojo ir rabis Hilelis, tik jis, žinoma, nebuvo toks radikalus.

Visa tai mus verčia susimąstyti ar iš tiesų Jėzaus atnešta žinia buvo tokia jau nauja ir aktuali. Priešingai, matome, kad jis atkartoja to meto rabių minties tendencijas, tik daro tai radikaliau.

Kas susidomėjote aukščiau išdėstytais argumentavimais, kviečiu pažiūrėti ir filmą „Caesar‘s Messiah“. Šis filmas įrodinėja, kad kitas evangelinių tiesų šaltinis – Romos imperatoriaus dvaras. Taip pat galite susirasti Jews for Judaism tekstą arba įrašą apie tai, kas apie Jėzų kalbama Talmude: „Jesus in the Talmud“. 

Pastaba: kai kas gali sakyti, kad per dvylika puslapių, kurie skirti Hileliui minėtame traktate, kelių minčių sutapimas nelabai ką reiškia. Tačiau tokiu atveju prisiminkite kaip sudėstytas Talmudas. Iš pradžių seka mintis iš mišnos, o po to visas puslapis skiriamas jos komentavimui. Taip žiūrint su Jėzumi sutampa reikšminga dalis Hilelio minčių.