Kaip turėtų atrodyti atgimstantis religingumas mūsų amžiuje? Žinoma, jis bus aktualus tik tuomet, jeigu atlieps į žmonių poreikius. Jeigu žmonės nusisuko nuo Dievo praėjusiame amžiuje, tai dėl to, kad vyraujantis mokymas apie Kūrėją neatitiko žmonių poreikių. Žmonės norėjo racionalumo ir technologijoms draugiško dvasingumo. Tradicinės religijos to nesugebėjo pasiūlyti, tad žmonės įtikėjo į pasaulietines religijas – XX amžiuje dominavo tikėjimo į technologijas, tautą ar valstybę kultai.

Mūsų amžiuje religijos atgimimą lemia priešinga kryptis – modernistinė mintis nesugeba atliepti į egzistencines žmonių problemas: negali sustabdyti visuomenės atomizacijos, netgi nemėgina sustabdyti destruktyvių civilizacijos pamatus griaunančių tendencijų, tokių kaip šeimos nuosmukis, bendruomenių irimas ir nesustabdomai auganti socialinė nelygybė.

Taigi modernybė nuvylė. Čia atsirado nauja galimybė religiniams mokymams: tiek tradiciniams, tiek netradiciniams. Pastarieji nuo tradicinės religijos skiriasi tuo, kad palieka pačiam asmeniui apsisprendimo laisvę ką laikyti gėriu, o ką blogiu. Jų pasekėjai pripažįsta Dievo egzistavimą, tačiau ryšio su juo ieško „savaip“ (religijos jiems nereikalingos, nes šios neva ryšį su Dievu pakeičia priklausomybe nuo kunigo). Tačiau tokio tikėjimo rezultatas tas, kad ne Dievas, asmuo pats nustatinėja kas yra gėris, o kas blogis. Protas šioje vietoje tikrai nėra patikimas kompasas, todėl retas kuris norėtų liudyti, kad „savaip tikintieji“ pasiekia moralinių aukštumų. Veikiau priešingai – tai masių žmonės, kuriems svarbiausia gerai atrodyti prieš kitus. Galima sakyti, kad ši publika vaikosi dvasinio kaifo. Taigi išlenda vartotojiškas motyvas – o tai nėra nei tiesos, nei dvasingumo požymis.

Tradicinės religijos šią problemą išsprendžia – jos tvirtina tam tikrus moralinius nuostatus, kuriuos skelbia esant dieviškos kilmės, todėl besąlygiškai privalomus kiekvienam doram žmogui. Antra vertus, čia kyla problemų su racionalumu – neretai nesugeba paaiškinti kodėl jų propaguojamos moralės normos yra gėris. Rimtesnių klausimų kunigams pateikiantys tikintieji paprastai nusivilia kai šie paragina tik tikėti ir per daug neklausinėti. Taip šie kunigai stumia žmones į ateizmą, o ateizmas, kaip jau matėme, kėsinasi į visuomenės pamatus ir pats tikrai neatsitokės.

Vadinasi, šiuo metu yra poreikis tokiai religijai, kuri ir moraliai įpareigotų žmones, ir galėtų racionaliai paaiškinti kodėl jų moralinės normos yra gėris, kokia objektyvi nauja jų laikytis. Tokiai krypčiai priklauso ateitis, nes ji geriausiai atliepia į egzistencinius žmonių poreikius.

Vengrijos V.Orbanas ragina grįžti į krikščionybę; manau, kad tai po kiek laiko lemtų naują ateizmo iškilimą, nes nebūtų išspręstos tos problemos, kurios lėmė ateizmo iškilimą 19 a. pabaigoje – 20 amžiaus pradžioje. Pavyzdžiui, nesiliaujant pedofilijos skandalams Katalikų bažnyčioje (o šie tikrai nesiliaus, kol nebus pakeista katalikiška atgailos samprata) tikintieji neturės ką atkirsti pasipiktinusiems, tik ragins nusukti nuo šių tvirkinimų akis ir apsimesti, kad Bažnyčia šventa ir neklystanti.

Taigi mums reikia dvasinės pažangos. Visuomenėje atsirado poreikis tokiam religiniam mokymui, kuris 1) gebėtų racionaliai paaiškinti kodėl jų normos yra gėris, 2) užtikrintų, kad jo  pasekėjų moralumas būtų matomas ir apčiuopiamas, 3) taip pat, žinoma, kad jų siūlomi sprendimai būtų pranašesni nei moderniųjų bedievių ar naujojo amžiaus kultų.

Pavyzdžiui, turime bėdų su mokinių pažangumu. Šią problemą jau seniai buvo išsprendę protestantai: 19 amžiaus viduryje raštingų valstiečių skaičius Latvijoje buvo 90 proc., o Lietuvoje tik 55 proc.; kad vaizdas būtų dar aiškesnis, stačiatikiškuose Rusijos kraštuose tuo metu raštingumas siekė vos 30 proc. Taigi matome ką raštingumą vertinantis religinis mokymas gali padaryti su žmonių išprusimu. Dar daugiau; pas žydus raštingumas ir iki protestantų revoliucijos siekė arti 100 proc., nes ten būti neraštingu visuomet reiškė netoleruotiną nuopuolį.  

Norime sustiprinti šeimas. Respektabili religija įtvirtins nuostatą, kad geras sutuoktinis visų pirmiausia vykdo savo šeimynines pareigas – tai, ką iš mūsų sąmonės išplovė bedieviai. Kai vyras ir žmona iš religinių sumetimų ims vykdyti vienas kitam savo pareigas, tikriausiai nereikia ir sakyti kaip tai pakeis šeimos padėtį šalyje.

Norime pagerinti saugumo padėtį šalyje. Jeigu išplatinsime nuostatą, kad ilgainiui vagis praranda keliskart daugiau nei pavagia, kaip tai tvirtina Šventasis raštas, vagių juntamai sumažės. Prireiks mažiau policininkų ir kalėjimų, vietoj to turėsime produktyvius dirbančiuosius.

Siekiame pagerinti ekonomiką. Tam mums reikia sukurti naują augimo pamatą. Anksčiau tokiu tapdavo technologinės revoliucijos, tačiau jau kuris laikas nauja proveržio banga vėluoja. Nauju proveržio pamatu galėtų tapti rūpestis šeima, socialinė rūpyba. Jeigu vadovaudamiesi religiniais sumetimais imsimės investicijų į šeimą, teiksime pakankamai labdaros nepasiturintiems, tai pagerins visuomenėje mikroklimatą, išlaisvins vartojimą, suteiks pasitikėjimo ateitimi. Svarbu, kad į ekonomiką žvelgtume kaip į gėrio kūrimo priemonę. Tokiu atveju papildomo BVP kūrimas išvirs į daugiau laimės žmonių širdyse.

Norime pagerinti valstybės valdymą. Jeigu propaguosime, kad svarbiausia šiame gyvenime žmogui nuveikti kuo daugiau gerų nesavanaudiškų darbų, mus tiesiog negalės valdyti tokie, kurie rūpinasi vien „biurokratiniu stabilumu“ – visuomenę visuomet valdo tokie, kurie atitinka jų mentalitetą.

Taigi religinė pažanga yra kelias į opiausių visuomenės problemų sprendimą – juo labiau, kad kitais būdais šios problemos niekaip nesisprendžia. Vieną tokį pažangos šuolį Europa jau išgyveno – protestantiškoji revoliucija per kelis amžius visuomenę apšvietė ir industrializavo. Deja, šiuo metu Vakarai pasuko priešinga linkme – sugriauti dvasinį pamatą, kuris įtvirtino Vakarų lyderystę pasaulyje.

Taigi man religingumas šiame amžiuje yra ne laikytis kokių nors dogmų, ne perduoti savo sprendimų galias kokiam guru, o paprasčiausiai domėtis ir skleisti geresnes idėjas. Taip žiūrint, religingumas reiškia intelektualumą ir žmogiškumą. Pripažinkime, kad religija gali būti augimo šaltinis ir tuomet mes turėsime tvirtą pamatą ilgalaikei pažangai.

PS Kaip rašiau "Sėkmingos tautos idėjoje", patį postmodernizmo amžių reikia užbaigti ir pradėti į dvasingumo amžių.