2018 07 31. Malonus posūkis pedofilijos byloje – išteisinti protestuotojai, 2012 m. gegužės 17 dieną grobiant mergaitę šaukę „Gėda!“ Iki šiol teismų sprendimu jų veikla buvo vertinama kaip trukdymas antstolei atlikti pareigas, tačiau galiausiai Lietuvos aukščiausiasis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi paskelbė, jog tai buvo teisėti protesto veiksmai.

Tiesa, vienas žmogus iš keliolikos liko nuteistas. Jis griebė antstolę už rankos ir trukdė jai įeiti į namą. Tai, žinoma, yra trukdymas vykdyti teismo sprendimą ir patvoriniai dėl šio nuosprendžio nesipiktina.

Labai neprofesionaliai šį sprendimą savo portale pateikė TV3. Straipsnyje „Stankūnaitės ir Kedžių kovoje – naujausia žinia: to daugelis nesitikėjo“ jau įvade aiškinama, kad „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) paskelbė, jog Kauno rajone, Garliavoje, prieš šešerius metus teismo sprendimą antstolei įvykdyti trukdžiusi minia nusikaltimo nepadarė“. Žinoma, toliau straipsnyje rašoma, kad protestuotojai buvo išteisinti kaip netrukdę antstolei, tačiau tai nesutrukdė TV3 žurnalistams toliau varyti savo propagandines klišes.

Taigi mes matome akivaizdų žurnalistų nihilizmą kai teismo sprendimas jiems nieko nereiškia – ir toliau kaltina patvorinius trukdymu teisingumui net ir skelbdami apie priešingą teismo sprendimą.

Sekantis nihilizmo epizodas – pats straipsnio pavadinimas. Jeigu tikėsime šiuo pavadinimu, vyko asmeninė Stankūnaitės ir Kedžių priešprieša. Jeigu tai buvo dviejų šeimų priešprieša, visai neaišku kaip ten atsirado tie protestuotojai – gal visi jie asmeniniai Kedžių draugai ir giminės? Žinoma, pavadinimo dalis „daugelis to [tokio sprendimo] nesitikėjo“ implikuoja, jog visuomenė tikėjosi, kad protestuotojai bus pripažinti trukdytojais vykdyti teismo sprendimą, nors filmuota medžiaga rodo, kad jie tik taikiai protestavo – tai policija ėmė prieš juos smurtauti ir vežtis į skyrių. Tai jau, aišku, primena demonstracijų vaikymo vaizdus iš Maskvos ar Minsko.

Tai pilietinei visuomenės daliai, kuri pasisako už objektyvų ir sąžiningą pedofilijos kaltinimų nagrinėjimą teisme, šis teismo sprendimas – paskatinanti naujiena. Jeigu Lietuvos Respublika pripažįsta, kad protestuoti prieš prievartinį vaiko perdavimą motinai (nors prievarta prieš vaiką ir buvo draudžiama teismo sprendimu) buvo teisėta pilietinė veikla, tuomet sekantis žingsnis yra pasiekti, kad N.Venckienės siekis, jog pedofilijos kaltinimai būtų deramai nagrinėjami teisme, taip pat buvo teisėti ir kad dėl to ji neturėtų būti persekiojama.

Kviečiu užsukti į „Laisvo laikraščio“ svetainę ir paskaityti naujausio numerio antraštę apie tai, jog N.Venckienė JAV teismui pasakojo, jog papirkinėjimai Lietuvos teismuose – įprastas dalykas.

O jeigu taip, tai mes turime pareigą kovoti, kad tai kuo greičiau pasibaigtų. Judaizmas sako, kad jeigu žinai apie nusikaltimą, tačiau nesipriešini, šis nusikaltimas užsiskaito ir tau. Panašiai skamba ir teisinė nuostata – jeigu žinai apie įvykdytą nusikaltimą, tačiau apie jį net nepraneši – reiškia tapai bendrininku.

Prieš D.Kedytę, D.Kedį, N.Venckienę mūsų teisėsauga vykdė teisingumą paminančius veiksmus visiems matant ir stebint. Vadinasi, visi tie, kurie su tuo taikstysis, tampa valstybės nusikaltimų prieš piliečius bendrininkais. Jie tampa atsakingi, kad teismuose siautėja papirkinėjimai, kad viršininkas teisėsaugos gali duoti nusikalstamą įsakymą, o pavaldinys jį vykdys. Šitas taikstymasis yra didžiulė grėsmė šalies laisvei – daug didesnė nei potenciali Rusijos agresija. Piliečiai, kurie persiima dergalais ir pradeda juos atkartoti, demonstruoja savo pasirengimą gyventi diktatūros sąlygomis.

Tai mūsų tiek valstybės, tiek mentaliteto bėda, kurios neturime teisės palikti likimo valiai. Patvoriniai pasiekė, kad reikalas iki šiol nepasimiršo. Žiniasklaida, politikai ir pareigūnai tapo kur kas mažiau agresyvūs puldami violetinius aktyvistus. Šiandien patikėti sėkminga misijos pabaiga gerokai lengviau nei prieš kokius dvejus metus, kai pirmą kartą išreiškiau tikėjimą, jog visi tamsūs galai šioje istorijoje galiausiai išlys ir teisingumas triumfuos. Svarbiausia, kad aktyvistai nepritrūktų ryžto. Nepanašu kad taip galėtų nutikti.

Mūsų dergėjai suniekinti. Pavyzdžiui, itin agresyviai prieš Venckienę pasisakinėjo G.Steponavičius,  A.Užkalnis. Vienas dabar teisiamas, antras prisipažino, kad už pinigus prastūminėjo nešvarius interesus. Vienoje „Žinių radijo“ laidoje Algis Ramanauskas gyrėsi, kaip vykdė saugumo jam pavestą viešųjų ryšių operaciją – demaskuoti A.Račą kaip Kremliaus agentą. Jeigu jau A.Ramanauskas vykdė vieną saugumo operaciją, kyla pagrįstas įtarimas, kad galėjo vykdyti ir kitą – sudergti V.Venckienę ir Garliavos protestuotojus.

Manau, kad artimiausia užduotis šiam judėjimui – įtikinti bent vieną susidorojime dalyvavusį asmenį prabilti ir papasakoti kokios jėgos veikė prieš pilietinį judėjimą bei kodėl buvo tiek agresyvios. Žinoma, puikiai suprantu, kad tas žmogus rizikuotų savo gyvybe, tačiau ar nerizikavo savo gyvybe siekiantys sustabdyti tankus? Mirti už laisvę – privilegija ir garbė. Dar ir šiandien su pasididžiavimu minime 1863 sukilimo dalyvius K.Kalinauską, Z.Sierakauską, jau nekalbant apie vėlesnius kovotojus už laisvę. Reikalas tas, kad vis tiek anksčiau ar vėliau mirsime. Jeigu mirsime už laisvę, mūsų gyvenimas bus kiek trumpesnis, tačiau mūsų vardo laukia nemirtingumas. Už laisvę mirusio didvyrio palikuonys vaikščios šlovėje, didvyrio vardas nuolat jiems padės ir globos. Didvyrio auka įkvėps gausybę ateities kartų rinktis kovotojo kelią – o jei pasipriešinimo dvasia negęs, tai neužgęs ir tauta.

Todėl teisėsaugos nusikaltimų bendrininkus ar šiaip liudininkus kviečiu prabilti ir tapti kovotojais už tiesą ir sąžinę. Nesvarbu ką anksčiau esate padarę, jūsų perėjimas išlaisvins jus nuo praeities dėmių ir grąžins gerą vardą. O geras vardas – tai rimta investicija į savo vaikų ir anūkų ateitį.