Šis straipsnis apjungs tris iš pažiūros nesusijusias temas: besikeičiantis Holokausto vertinimas Lietuvoje, kunigų seksualinių nusikaltimų skandalai prie popiežiaus Pranciškaus ir kodėl nepavyko pasiekti teisingumo garsiojoje pedofilijos byloje. Pamatysite kad esama gilių dalykų, jungiančių šias tris temas.  

1 tema. Judėjiškas ir katalikiškas atgailos mechanizmai

Per B.Netanyahu vizitą Lietuva oficialiai pripažino, kad ir lietuvių tauta buvo įsitraukusi į Holokaustą. Tai, kad lietuviai tame neva nedalyvavo, o dalyvavo tik kokie tai pavieniai lietuviškai kalbantys nuožmogos, yra mūsų pamėgtas, giliai įsikaltas mitas. Kone visur provincijoje vietos valdžia (kurie paprastai net neturėjo pašonėje vokiečių, šių iš viso Lietuvoje buvo vos pusė divizijos) klausė okupantų valdžios nurodymo žydus uždarinėti sinagogose, paskyrė vietinių tvarkdarių lydėti aukas prie duobių, registravo ir skirstė atsilaisvinusį turtą ir atliko kitas pagalbines genocido aptarnavimo funkcijas. Jokio juntamo pasipriešinimo šiems nurodymams provincijoje nefiksuota – tam garsiai neprieštaravo ne tik vietos seniūnai, bet ir šalies autoritetai bei Lietuvos katalikų bažnyčia (tiesa, atskiri kunigai ėmėsi gelbėti žydus, tačiau prieš tai gavę slaptą Kauno arkivyskupo nurodymą – tikriausiai tam atvejui, jeigu reikalai kada nors pasisuktų priešinga linkme ir tektų aiškinti, kad Bažnyčia visuomet buvo priešingoje barikadų pusėje).

Taigi aiškinimas, kad lietuviai prie žydų naikinimo visiškai neprisidėjo, to nenorėjo ir netgi tam priešinosi yra lengvai paneigiamas metas. Jeigu ir esama kokių nors sunkumų tuo įtikinti, tai tikrai ne dėl istorinių faktų trūkumo, o tik dėl užsispyrimo jų nematyti ir laikytis savo. Kadangi lietuviai šiuo klausimu taip sklandžiai bendradarbiavo su okupacine valdžia, mūsų šalyje nužudytų žydų dalis yra didžiausia iš visų nacių okupuotų kraštų.

Visi šie faktai į viešumą buvo išplaukę jau seniau, visuomenė palengva juos vienaip ar kitaip priėmė. Nauja tai, kad Izraelio ministro pirmininko vizito metu Lietuva oficialiai pripažino lietuvių įsitraukimą į Holokaustą. Tai unikalu Vidurio Europos kontekste – pavyzdžiui, lenkai ir toliau primygtinai laikosi savo, kad žydus naikino tik vokiečiai ir vietos kilmės nacių ideologijos šalininkai.

Suprantu, kad daug kas bijo šio žingsnio ir mano, kad tai mus padarys žydų įkaitais, o tarptautinė Lietuvos reputacija bus negrįžtamai sugriauta. Visgi iki šiol reikalai judėjo tik priešinga linkme – kuo lietuviai drąsiau išpažino savo praeities nuodėmes, tuo Lietuvos reputacija pasaulyje tik augo. Ne kitaip bus ir šį kartą. Tik kad tai suprastume, mes turime susigaudyti kaip skiriasi atgailos mechanizmas pas judėjus ir pas katalikus (pamatysite, tai sklandžiai susisies ir su kitomis dviem temomis).

Pas judėjus, jeigu jau padarei didelį nusikaltimą ir dėl to gailiesi, tai privalai atsiriboti nuo visko, kas susiję su tuo nusikaltimu. Pavyzdžiui, jeigu dalyvavai nusikalstamoje gaujoje ir joje veikdamas nužudei žmogų, tai atgaila reikalauja, kad nutrauktum ryšius su gauja ir netgi padėtum policijai juos išgaudyti bei nubausti.

Taigi pas judėjus žmogus laikomas atlikęs atgailą tuomet, kai visiškai atsiriboja nuo praeities veiklos, visa tai griežtai pasmerkia ir tai nuosekliai atsispindi jo tolesniuose veiksmuose.

Pas katalikus atgailos, nuodėmės atleidimo mechanizmas visiškai kitoks. Kaip žinote, mes visi gimstame su prigimtine nuodėme, esame a priori kalti ir nusipelnome pragaro. Iš šios baisios perspektyvos mus gali išgelbėti nebent tikėjimas į Jėzų ir palinkimas prie Bažnyčios. Ne kas kitas,  o Bažnyčia tvarkosi su mūsų prigimtine nuodėme – aiškina kaip svarbu tikėti, išklauso mūsų nuodėmes ir Jėzaus vardu skiria išrišimus.

Taip pas katalikus kaltės išpažinimas ir pragaro baimės tampa priemonėmis manipuliuoti tikinčiaisiais. Todėl nenuostabu, kad kai kas nors jiems mėgina įpiršti naujas kaltes, jie į tai žvelgia kaip į mėginimą pakišti juos po priespauda.

Taigi katalikai įnirtingai priešinasi minčiai, kad jie kuo tai susiję su žydų žudynėmis mūsų šalyje prieš dvi kartas. Jau pamatėme žydų atgailos mechanizmą – pasidaryti reikiamas išvadas ir imtis priemonių, kad nieko panašaus čia negalėtų pasikartoti. Kai žydai stebi tokį kaltės kratymąsi, jiems kyla mintis, kad katalikai tikriausiai slapčia žavisi žydšaudžiais ir nori išlaikyti šviesų jų atminimą – o atėjus progai gal net pakartoti žudynes. Tai juos verčia imtis žūtbūtinės kampanijos lietuvių nuomonei pakeisti ar bent jau įspėti likusį pasaulį, kad toje šalyje gyvena užkietėję žydšaudžių gerbėjai.

Kaip matote, atlikinėjant atgailą katalikišku būdu – karštai atsiprašant, tačiau ne griežtai atsiribojant ir ne pasidarant toli siekiančias išvadas ateičiai – mes savo pasmerkiame tarptautinei diskreditacijai. Pastarasis Lietuvos oficialus prisipažinimas, kad ne ten įmerkėme koją, siunčia žydams žinią, kad kai ką supratome ir kad yra nemaža tikimybė, jog susiklosčius panašioms aplinkybėms to paties nekartotume. Kad tvariai pasikeistų žmogaus elgesys, turi kardinaliai pasikeisti jo vertybės; ar vertybės kardinaliai pasikeitė išduoda jo veiksmai.

Taigi Lietuva imasi tam tikrų žingsnių pasmerkti savo elgesį per Holokaustą ir demonstruoja, kad dabartinė karta vadovaujasi priešingomis vertybėmis. Tai kelia į padanges mūsų tarptautinį prestižą, nes esame pirmeiviai mūsų regione. To, ką iki šiol padarėme, jau beveik pakanka nusiplauti prastą vardą. Teliko nukabinti įamžinimus K.Škirpai ir J.Noreikai.

Sekantis žingsnis mums nėra privalomas, tačiau dar labiau mus iškeltų pasaulio akyse.

Sekantis lygis būtų aktyviai dalintis savo patirtimi ir siekti, kad niekur pasaulyje genocidas negalėtų įsiplieksti. Pavyzdžiui, daugumą arabų galvoja, kad Holokausto nebuvo – kad tai žydų išsigalvojimas. Galėtume nusiųsti jiems patikinimą, kad mūsų šalyje pilna kelių nuorodų, bylojančių apie naikinimo vietas. Tokie poelgiai mus iškeltų į gretas tautų, kurios šį bei tą daro, kad pasaulyje įsigalėtų žmogiškumas – o tai pačios civilizuočiausios, todėl ir geriausiai gyvenančios pasaulio šalys. Jeigu tai darytume, tuomet Holokausto patirtis mus ne skirtų, o artintų su žydais.

2 tema. Seksualinio tvirkinimo skandalai Bažnyčioje prie popiežiaus Pranciškaus

Atrodytų, tai niekaip nesusiję su ankstesne tema, tačiau pažvelkime kaip katalikai atgailauja už tai, kad į jų Bažnyčią įsimetė kunigai pedofilai. Rugpjūčio 27 d. nugriaudėjo skandalas, kad popiežius Pranciškus atkūrė kardinolo titulą ir pareigas Theodore‘ui McCarrickui, nors žinojo, kad jis serijinis seminaristų ir vaikų tvirkintojas. Ankstesnis popiežius, emeritas Benediktas XVI, buvo atėmęs McCarrickui titulą ir pareigas, o popiežius Pranciškus tai grąžino, nors neabejotinai žinojo apie jo praeitį.

Maža to, Pensilvanijoje driokstelėjo kitas skandalas – trys šimtai katalikų kunigų seksualiai tvirkino vaikus. Aukų skaičius siekia bent tūkstantį, tačiau neabejojama, kad jų esama gerokai daugiau. Bažnyčia naudojasi teisiniu imunitetu ir dangsto kunigus nuo teisingumo.

Tai, žinoma, tik vienas iš daugelio tokių skandalų. Praėjusiame dešimtmetyje nugriaudėjo panašūs skandalai Airijoje ir Bostone (pastarasis apėmė 70 kunigų). Apskritai JAV tarp 1950 ir 2000 metų išaiškinta 4500 pedofiliją praktikavusių kunigų (5 proc. visų JAV kunigų per apžvelgiamą laikotarpį). Koks tikras skaičius jų galima tik spėlioti, nes aukos nenoriai prabyla viešumoje. Bet kokiu atveju, esamų duomenų daugiau nei pakanka padaryti išvadai, jog Katalikų bažnyčioje pedofilija yra plačiai paplitusi ir kad jos vadovybė sistemiškai dangsto seksualinius nusikaltėlius savo kunigų tarpe. O jeigu organizacija sistemiškai dangsto savo narių nusikaltimus, tai ji yra nusikalstama organizacija.

Tas mus grąžina prie klausimo apie atgailos mechanizmą. KB kunigų pedofiliją vertina ne kaip kriminalinio pobūdžio nusikaltimą, o kaip nuodėmę, už kurią turi būti skiriamas atgailavimas bei malda. Jeigu kunigas paskirtą „bausmę“ atlieka, o vėliau vėl pagaunamas tvirkinant vaikus, Bažnyčia į tai žvelgia kaip į atskirą, nesusijusį moralinį nuopuolį – ir vėl skiria panašią „bausmę“.

Taip Bažnyčia yra tapusi tikru prieglobsčiu pedofilams. Tai nesikeis kol nenutiks du dalykai: patys katalikai daugiau nebetoleruos šio reiškinio ir šių nusikaltimų nemėgins pakišti po kilimu (matote, jie daro tą patį, ką ir lietuviai darė Holokausto atveju); antra, jeigu Bažnyčia atsisako išsivalyti ir tikisi, kad tikintieji taip amžinai ir toleruos kunigų nusikaltimus, tuomet jos nariams būtina apmąstyti su kuo jie susidėjo ir pasidaryti toli siekiančias išvadas.

Kaip matote, katalikai mėgina taikyti tą patį atgailos mechanizmą tiek Holokausto, tiek kunigų nusikaltimų atžvilgiu – kilniaširdis vaitojimas, rankų gniaužymas, gilūs atodūsiai, tačiau ne užtikrinimas, kad panašūs dalykai negalėtų pasikartoti. Kol tai vyko Bažnyčios viduje ir žydų neliečia, jie nekėlė problemos. Kai tokiu pat būdu katalikai mėgina atpirkti kaltes už genocidą, kuriam žydai prisiekė neleisti pasikartoti, jie kelia bangas. Yra apie ką susimąstyti.

3 tema. Kodėl nepavyko sąžiningai išnagrinėti Garliavos pedofilijos bylos?

Mes jau pamatėme, kad kitose šalyse, kur tolerancijos kunigų pedofilijai esama mažiau, išaiškinamas įspūdingas jų skaičius; taip pat aiškėja, kad jų nusikaltimus metai iš metų dangsto tiek vietiniai vyskupai, tiek pats Vatikanas.

Tuo tarpu pas mus tokių atvejų nebeik neišaiškinama, kas verčia galvoti, kad Lietuvos katalikai tai laiko savyje, tauriai kenčia ir klusniai susemia kunigų nusikaltimus po kilimu. O jeigu taip, tuomet pedofilija užsiiminėjantys valstybės pareigūnai viso labo daro tą patį, ką ir kunigai. Tik valstybės pareigūnų atžvilgiu kyla nuožmus visuomenės pasipiktinimas. Pasauliečiai pedofilai į tai reaguoja su nuostaba – kodėl visuomenė kunigams leidžia, o mums ne?.. Jiems kyla noras užgniaužti pilietinį pasipriešinimą ir pastatyti katalikus į vietą – kentėkite ir tylėkite.

Žinoma, tikriausiai pedofilijos bylą gniaužę pareigūnai nemąstė tokiomis kategorijos, tačiau dvasinis dėsnis Kaip Danguje, taip ir žemėje (koks mūsų gėrio supratimas, toks ir mūsų gyvenimas) čia visgi nepriekaištingai pasireiškė. 

Todėl manau, kad N.Venckienės byla neišsispręs tol, kol Lietuvos katalikai neapmąstys savo nuostatos kunigų pedofilų atžvilgiu ir nepradės su jai elgtis taip pat nepakančiai, kaip Lietuva pradėjo vertinti savo žydšaudžius.