2018 10 07 Vakar Lietuva gavo dar vieną patriotizmo, nacionalizmo ir dvasingumo pliūpsnį – iškilaus partizano Adolfo Ramanausko laidotuvės. Kai Lietuva garbina pasipriešinimo didvyrius, o ne kokius prisitaikėlius, kurie „ir tada dirbo Lietuvai“, tai grąžina šaliai normalią atmosferą. Paslaptingai pranyksta balsai tų, kurie atkurtos Lietuvos nekenčia, garsiai garbina Putiną ir šaukiasi kietos rankos. Nutyla raginimai lankstytis valdžiai, „nes antraip tik sau pakenksi“. Grįžta tam tikras bendrumo jausmas, žmonės pradeda vertinti tai ką turi, įgyja ryžto pasistengti dėl savo šalies. Ypatingai džiaugiuosi, kad laidotuvėse dalyvavo šalies prezidentė – nors, kaip jau tikriausiai žinote, nesu jos šalininkas, tačiau šį kartą (kaip ir popiežiaus vizito metu) ji šauniai atliko savo pareigą tautai.

Pasidžiaugdamas noriu pasidalinti kaip iš vertybinio prabudimo galime išspausti maksimaliai naudos. Pirmiausia, nekartokite to paties su K. Škirpa ir J.Noreika-Vėtra. Šių asmenų nuopelnų šaliai išties yra, tačiau, skirtingai nuo Vanago, yra ir liudijimų, kad pastarieji du bendradarbiavo su naciais, buvo ne prieš sunaikinti žydus. J.Noreika-Vėtra netgi buvo nacių statytinis genocido įkarštyje. Jeigu mes užsispirsime ir būtinai sieksime, kad tokie asmenys stovėtų ant pjedestalo šalia Ramanausko-Vanago, Jono Žemaičio ir kitų didvyrių, bet kas šalyje ir iš užsienio galės pakankamai pagrįstai mus kaltinti, kad mūsų partizanų vadai buvo savo žmonių žudynių organizatoriai ir kad šiuolaikiniams lietuviams visai patinka ką jie tuomet padarė. Atsiremiant į tai galės išvadinti Lietuvą nacistus garbinančia šalimi, o nuo čia jau netoli ir iki naujos agresijos siekiant „išvaduoti vietinius rusus iš nacizmo gniaužtų“. Čia tas atvejis, kai pora supuvusių obuolių sugadins visą pintinę.

Puikiai žinau, kad esama Škirpos bei Noreikos nuopelnų nepriklausomybės kovose, tačiau jeigu kas norite šiuos asmenis pagarbinti, darykite tai tyliai. Vieša šalies pozicija turi būti atsižegnoti nuo bet kokių sąsajų su Holokaustu, net ir tolimų bei miglotų. Vietoj to verčiau siūlau spausti Vilniaus merą R.Šimašių, kad šis pagaliau nukabintų atminimo atributus. Jam tikrai nepatiktų, ypač prieš rinkimus, jei jį išvadintų Holokausto kolaborantų dangstytoju, tačiau tuo jis šiuo metu ir užsiima.  

Tokių abejotinų didvyrių garbintojai paprastai būna itin nesupratingi, todėl reikės pasakyti tiesiai šviesiai – jeigu mėginsite surengti panašų pagerbimą Škirpai ir Noreikai, rezultatas bus daug pagiežos, sukiršinimas ir tarptautinė Lietuvos diskreditacija. Ne taip jau seniai Lietuva gavo nemažą pykčio ir gėdos dozę dėl „Mūsiškių“ – čia bus ne kitaip.

Grįžkime prie A.Ramanausko–Vanago laidotuvių. Pagerbimas, iškilmės ir dėmesys tikram didvyriui yra nuostabu, tačiau dar svarbiau, kad neapsiribotume laikinu emociniu pakylėjimu, o apsispręstume imti iš jo pavyzdį. Jis nuo daugelio šiuolaikinių (o ir tuometinių) lietuvių skyrėsi tuo, kad buvo besąlygiškai atsidavęs Lietuvos laisvės ir kitoms šviesioms idėjoms. Šių idėjų jis niekuomet neišdavė; iškentėjo kiek D-vas davė. Už tai įgavo amžinybę.

Išdavikai ir prisitaikėliai paprastai prasigėrė, ne vienas jų buvo nužudyti pačių sovietų (Nėris, Cvirka, kt.). Svarbiausia tai, kad nieko pakeisti jau nebeįmanoma – Vanagas visiems laikams į Lietuvos istoriją įėjo kaip didvyris, o S.Nėris – kaip išdavikė.

Yra apie ką susimąstyti ir šiuolaikinei kartai. Ramanauskas ir kiti partizanai savo laiku tarsi ir pralaimėjo, tačiau vėliau paaiškėjo, jog jų auka padėjo pristabdyti Lietuvos sovietizavimą. Tai savo ruožtu lėmė, kad po kelių dešimtmečių nepriklausomybės judėjimas čia buvo stipriausias visoje Sovietų Sąjungoje. Kaip per laidotuves ne kartą pabrėžė TV komentatoriai, šiandien partizanai yra laimėtojai, svarbiausias jų tikslas pasiektas.

Partizanai nebuvo dauguma, o tokių bekompromisių laisvės kovotojų kaip Vanagas – dar mažiau. Tačiau ne skaičiai lemia. Jeigu šalyje yra nors saujelė tikrų teisuolių, D-vas tokį kraštą išgelbės, galiausiai dovanos didvyriams pergalę. Kaip Toroje skaitome apie Sodomos prapultį, ten D-vas Abraomui pažada: jeigu rasiu bent dešimt teisuolių, miesto nesunaikinsiu. Iš to mums reikia išmokti, kad šaliai išganyti nereikia daugumos – pakanka saujelės bekompromisių teisuolių.

O jeigu viskas taip, tuomet ar nebūtų perspektyvu ir šiandien rinktis A.Ramanausko-Vanago kelio? Jis paaukojo savy gyvybę dėl Lietuvos laisvės. Taip, ji iš pažiūros laisva, tačiau ar maža šalyje vidinės nelaisvės, neteisybės ir skausmo židinių? Kas, jeigu pratęstume partizanų žygdarbius šiandien? Jeigu dėl Lietuvos aukotumėmės taip, kaip aukojosi partizanai ir disidentai?

A.Ramanausko kelias nebuvo lengvas, tačiau kažin ar lengvesnis išdavikų kelias, kuriuos paprastai iki gyvenimo pabaigos graužė sąžinė ir kaustė baimė. Ir šiandien Lietuvoje matome panašų vaizdą - dažnas verčiau puls į neviltį ir prasigers nei stos į kovą prieš neteisingumą. Tuo tarpu didvyrių likimas mums rodo, kad aukodami save dėl šalies įgausime amžinybę. Tik šiandien reikia ne mirti už Lietuvą, o vardan jos gyventi. 

Supratu, kad gal jaučiatės, jog Jums toli iki tokių kaip A.Ramanauskas. Tačiau Jūsų valioje pasirinkti žengti iškiliausių žmonių pėdomis. Tai nėra taip jau sunku kaip iš pradžių atrodo - tereikia įveikti savo baimę, o toliau versite kalnus dėl to, kad kiti prieš jus drebins kinkas. Ne visiems didvyriams lemta išgarsėti, tačiau Danguje nė vienas jūsų nuopelnas nebus pamirštas. Bet kokiu atveju, tokį gyvenimą pasirinkę žmonės nesigraužia, kad iššvaistė jį niekams. Priešingai, jie kupini įsimintinų įspūdžių, gerokai brangesnių nei turistinės kelionės. Dar svarbiau, jie kupini pasitenkinimo, kad deramai ir prasmingai nugyveno savo gyvenimą. 

Jei ir nesirinksite viso Vanago kelio, pasirinkite, kad jumyse neblėstų bent truputį jo dvasios. Svarbiausia, kad visuomet savo siela ir poelgiais būtumėte jo pusėje, o ne tų, kurie būtų jo priešai. Šiandien  Vanagas gyvas tiek, kiek esame pasirįžę kartoti jo žygdarbius.