Kaip visi žinome, Lietuva jau senokai pirmauja pagal savižudžių skaičių pasaulyje. Ko nežinome – tai kad pirmauja su nemažu atotrūkiu nuo antros vietos: Lietuvoje 42 savižudžiai per metus 100 000 gyventojų, o antroje vietoje sekančioje Rusijoje – 37,4:

Žiniasklaidoje nuolat pasirodo straipsnių ir atsiliepimų, analizuojančių taip vadinamus „Kedžio gerbėjus“. Tačiau mėginimų konkrečiau apibūdinti priešingos stovyklos šalininkus dar neteko matyti. Pažvelkime į juos iš arčiau. Kokie tai žmonės, kas juos motyvuoja remti šioje istorijoje L.Stankūnaitę ir kodėl jiems taip nepatinka „kedofilai“?

Kol tęsiasi tragikomiškas cirkas, kai generalinė prokuratūra buvo įpareigota pateikti laikinajai seimo komisijai vaizdo įrašą, kuriame vaizduojama mergaitės grobimo operacija, tačiau D.Valys visos šalies akivaizdoje atsisako vykdyti įstatymus ir savo pareigas, liūdnai pagarsėjęs Kėdainių teismas nusprendė A.Lobovą

Dabar populiaru aiškinti, kad religija atgyveno ir su ja reikia atsisveikinti, o vietoj to - asmeninis ryšys su D-vu ar, priklausomai nuo tikėjimo pobūdžio, dievybėmis. Arba iš viso jokio dievo, o dievu būsiu pats sau. Tačiau trūkinėjant mūsų ryšiams su religija visuomenė neteko stabilumo – nesame tikri dėl savo šeimos, vaikai negali būti tikri kad užaugs turėdami abu tėvus. Nesame tikri dėl darbo, dėl valstybės, dėl savo ateities, t.t.

Pasigilinkime į teologinį klausimą: tai ar Kristus buvo žmogus, ar D-vas, ar abu viename? Ką mums apie tai atskleidžia pačios evangelijos?

Lietuvoje įprasta religiškai saugoti tai, kas neveikia ir kenksminga. Pavyzdžiui, apsidairius matysime gausybę pavyzdžių ir jokių išimčių, kad šalys, perėjusios į protestantizmą, pakėlė savo išsivystymo lygį ir sustiprėjo to nepadariusių šalių atžvilgiu. Visgi tai netrukdo dideliai daliai gyventojų savo Bažnyčią laikyti angelu sargu ir kelrode žvaigžde. Pasekti protestantų pavyzdžiu jie kažkodėl neketina ir to net nesvarsto – katalikybė, sako, yra mūsų tautinė tradicija.

Kai koks nors lietuvis užsienyje padaro ką nors keliančio pasididžiavimą (pavyzdžiui, gerai sužaidžia NBA arba suspindi šiuolaikinių technologijų versle) visi jaučiame pasididžiavimą. Ir teisėtai, nors mes prie to laimėjimo nė pirštu neprisilietėme. Mūsų pasididžiavimo pagrindas – kad esame Lietuvos žmonės, jos pasiekimų ir gerovės kūrėjai. Taip žiūrint, mes komanda, o vieno iš mūsų pasiekimas – visų mūsų pasiekimas.

Dabar mums jau gana sunku patikėti, tačiau dar prieš kokius 100 metų absoliuti dauguma žmonių nematė reikalo praustis. 18 amžiuje buvo visuotinai priimta manyti, kad vanduo – ligų šaltinis. Tad jo kaip pavojaus ir vengė, todėl visai normalu būdavo nesimaudyti ištisais mėnesiais. Vėliau praustis pradėjo didikai – tačiau ne dėl sveikatos sumetimų, o dėl to, kad asmeninė higiena tapo požymis, išskiriantis didiką iš prasčiokų.

Šiuo metu madinga tvirtinti, kad esu aukščiau religijos. Religija, suprask, sielų kalėjimas, atgyvenęs būdas žmonėmis manipuliuoti. Tuo tarpu tikėjimas – visai kas kita. – „Štai aš,“ - nuolatos girdžiu iš visų pusių, „tikiu, tačiau be religijos“. Dažniausiai sako, kad jis ar ji tiki ar net žino, kad yra kažkas daugiau nei regimas pasaulis, ir leidžia suprasti, kad jie su tuo „kažkuo aukščiau“ gyvena kone tobuloje harmonijoje.

Išpažįstu – tai pradėjau aš, Aurimas Guoga. Saviniekos vajus buvo paleistas 2009 metų pradžioje, kai netekau vilties, kad Sėkmingos tautos idėjos bus racionaliai išklausytos ir apsvarstytos. Tuo metu kalbėjau tarsi į atvirą kosmosą. Gali kiek tik nori aiškinti, ūkauti ar šaukinėti, niekas negirdi. Jei koks nors netyčia truputį nugirsta, pasukioja pirštą ties smilkiniu ir vėl palieka mane vieną sau ūkauti. Žurnalistai ignoravo bet kokias siūlomas publikacijas ir netgi neatsakydavo į žinutes.

Jei krikščionys, kaip jie teigia, turi pranašumą dėl to, kad vadovaujasi Naująja evangelija, tuomet būtų logiška, kad jie, lyginant su žydais, turėtų nepaneigiamai pirmauti. Jei ne žemiškuose, tai bent dvasiniuose dalykuose. Nors, jei tikėsime Kristaus žodžiais, jo evangelija turėtų teikti ir žemišką pranašumą.

M.Bulgakovas savo įžymiajame romane „Meistras ir Margarita“ yra parašęs eilutę, kuri man tapo šio rašytojo vizitine kortele: „Kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą“.

Epinė lietuvių neapykanta išsilaisvinimo kovų lyderiui man jau seniai nedavė ramybės – kaip taip gali būti? Kuo tas žmogus liaudžiai atrodo taip prasikaltęs? Nejau nejaučiame nė krislelio dėkingumo už tai, kad jis mus atvedė į nepriklausomybę? Juk lemtingomis dienomis jis dėl visos tautos rizikavo savo gyvybe – kas jo lauktų, jei sausio 13 dieną sovietų tankai vis dėlto būtų pajudėję ir link Seimo?

Apie mitus mes šiaip jau nesame prastos nuomonės. Mitus laikome tautosakos dalimi, todėl leidžiame knygas ir dedame jas knygyne prie literatūros tyrinėjimo darbų. Na, tai tarsi pasakos suaugusiems – kai jau visi supranta, kad nereikia tikėti viskuo, kas ten parašyta, ir vis dėlto tam tikrų išminties perlų tikimės rasti. Bet kokiu atveju, mitą mes suvokiame kaip nekaltą istoriją, kurią reikia vertinti atlaidžiai ir skaityti su pasimėgavimu.

Šis straipsnis labai ilgas, tačiau pakentėkite ir atidžiai paskaitykite jį iki galo - pažadu, kad tikrai nesigailėsite.

O dabar pereisime prie svarbiausios straipsnio dalies - ką gi tas konfliktas reiškia mums?

Zekiškas mentalitetas,

arba kokios pilietinio pasyvumo priežastys

Nežinau kaip jūs, tačiau aš vaikystėje ir užaugęs nebuvau girdėjęs jokio mokymo apie skausmą. Skausmas mūsų supratimu yra kažkas, ko reikia beatodairiškai vengti. Nei sau, nei juo labiau kitiems skausmo jokiu būdu niekuomet nereikia suteikti.

Apie tai ne kartą esu rašęs, tačiau šį kartą visas priežastis, kurios mane ir kolegas bendražygius verčia kovoti už teisingesnę šalį, sudėsiu į vieną vietą.