1995 metais mokiausi ketvirtame Vilniaus universiteto Anglų kalbos ir literatūros specialybės kurse. Tuo metu Marija Aušrinė Pavilionienė (pas mus buvo dvi dėstytojos Pavilionienės), dar docentė, dėstė Vakarų Europos literatūrą. Jos paskaitos buvo užburiančios. Pasakojimai įtaigūs, analizė gili, aktuali ir įdomi. Buvo tikrai įdomu klausyti. Tačiau mes, kaip tikri studentai, nuolatos tarpusavyje paburbėdavome, kad ta literatūra mums visai nereikalinga. Dėstytoja laikas nuo laiko diskusijose susilaukdavo užuominų, kad ne visiškai suprantame literatūros paskirtį. Iš pradžių ji kantriai aiškindavo, tačiau ... nejau įtikinsi kiekvieną studentą, kad literatūros kūrinių skaitymas yra didžiai jam reikalingas užsiėmimas?

 

            Pamenu, vienoje paskutinių paskaitų, artėjant egzaminui, dėstytoja M.A. Pavilionienė mums švelniai pagrūmojo: „bet jei jūs dar nors vienas pareikšite, kad literatūra nereikalingas dalykas...“. Mums tai, aišku, padarė reikiamą įspūdį ir į egzaminą visi atėjome „susipratę“. Jei prireiktų, dėstytojai net būtume galėję argumentuotai paaiškinti literatūros svarbą anglų kalbos ir literatūros specialistui.

 

            Nors dėstytojos M.A.Pavilionienės paskaitos buvo išties įdomios, tačiau tikrai ne visus jos įtikino, kad romanų kaitymas ir studijavimas mums yra labai aktuali veikla. Gerai pamenu, kad vyraujanti 20 amžiaus rašytojų kryptis buvo atskleisti žmogaus iracionalumą, bejėgiškumą prieš pasąmonės jėgas. Geriausi rašytojo mėgo rašyti, kaip romanų herojus sėkmingai sugniuždydavo visuomenės primesta sistema, kaip aprašytas žmogus jautėsi bejėgis ir plaukiantis gyvenimu pasroviui.

           

            Literatūroje su pasimėgavimu buvo detalizuojamas „prarastosios kartos“ pralaimėjimas (tiesa, kiek suprantu, nuo tada visos kartos vadinamos prarastosiomis, o praradimas matuojamas lyginant su paskutine ankstesniąja). Paskaitų metu vienas po kito slinko „grandų“ vardai ir jų kūriniai: D.Džoisas, E.Zolia, F. Kafka, R.M. Rilke, J. Keruakas, G. Greenas... Visi daugiau ar mažiau mėgavosi savo herojų tragizmu, visi siūlė išgyventi katarsį (meno teikiamą malonumą) apmąstant fatališką veikėjų pabaigą. Žmogus nevaldo savo likimo, jis yra likimo įkaitas. Kad ir kaip stengdavosi, jam nepavyko laimėti. Šios nesėkmės mums turėdavo atskleisti naujų tiesų apie žmogaus ir visuomenės prigimtį. Tokius dalykus mums įdomiai kiekvieną paskaitą pasakodavo tuomet dar docentė Marija Aušrinė Pavilionienė.

 

            Visa ta išmintis ir įtaiga, kuria spinduliavo šios paskaitos, sutilptų į populiarią antikinę graikišką maksimą: kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai... Arba, kaip sako liaudis išmintis (ja aš nepasitikiu): kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Profesorės Pavilionienės paskaitos pateikdavo slaptam pasimėgavimui žmogaus fatališkumo kančias, tačiau jokių sprendimų, žinoma, niekada nesiūlydavo.

 

            Tai buvo dar 7 metai iki pradėjau daryti tai, ką darau dabar. Tuo metu kritiškai įvertinti visos šios intelektualinės impotencijos dar nesugebėjau. Kodėl visa tai vadinu intelektualine impotencija? Kam nagrinėti tragišką žmogaus lemtį, jei nenori iš to nei pasimokyti, nei pasiūlyti sprendimų? Ar ne protingiau rašyti trumpiau, glausčiau, gal ne tiek įmantriai, tačiau kad šio rašto išdavoje skaitytojui būtų pasiūlytas koks nors sprendimo pasiūlymas?

 

            Visada (galite tai patikrinti) siūlau išeitį. Aišku, manęs nepavadinsi trykštančiu optimizmu rašytoju, tačiau visuomet, visuomet savo mintis pabaigiu konkrečiu pasiūlymu, kaip pagerinti situaciją. Štai kodėl dar ir šiandien galiu prisipažinti, kad literatūros klasikos nemėgstu. Kai ką perskaičiau su dideliu malonumu. Literatūros skaitymas man padėjo išlavinti rašymo įgūdžius. Tačiau nesu šio žanro entuziastas. Nes, kaip jau sakiau, mane patį domina ne gražiai aprašytos įtaigios istorijos, o išmintis ir sprendimai.

 

            1995 metų gegužę pas dėstytoją M.A. Pavilionienę laikiau šio kurso egzaminą. Pamenu, tuo metu ji buvo kiek apsirgusi, todėl teko pas rektorienę keliauti į namus į Čiurlionio gatvę. Išlaikau gana gerai - iš antro karto. Nebepamenu, kokį pažymį gavau, nes man tai nelabai rūpėjo (na gerai, gavau neaukštą..). Buvo Gariūnų epochos laikai, kai aukštasis mokslas staiga prarado savo spindesį visuomenės akyse. Aš pats taip pat buvau įsisukęs į prekybos knygrišybos produktais verslą ir buvau toli nuo minties, kad tų literatūrinių žinių man kada nors dar gali prireikti...   

 

            Tik viena puikiai pamenu: net ir išlaikęs literatūros egzaminą likau nevisiškai įtikintas, kad tai didžiai aktualios žinios. Žinoma, mokėti įtaigiai rašyti yra didelis privalumas, tačiau, kaip vėliau supratau, kur kas svarbiau ką rašai, o ne kaip įtaigiai sugebi tai daryti. Menas yra vertingas tik tuomet, kai jis užpildytas prasmingu ir teisingu turiniu. Kitaip sakant, literatūros studijose mums buvo peršama mintis, kad forma už turinį svarbiau.

 

            Pasakojimas pasakojimu, tačiau kodėl verčiu jus skaityti savo studentiškus prisiminimus? Praėjo penkiolika metų. Dabar ir pats esu rašytojas, nors tikrai nepavadinčiau savęs literatu. O profesorė M.A. Pavilionienė šiuo metu yra Seimo narė ir kovotoja už įvairiausias žmogaus teises. Anksčiau ji aktyviai propagavo feminizmą. Ši iniciatyva kažkaip išsikvėpė. Feminizmas prarado savo populiarumą, vis mažiau moterų žavisi šia „laisve“. Naujoji M.A. Pavilionienės kryptis – kova prieš bažnyčią ir už gėjų teises.

 

            Štai čia, nors ir netiesiogiai, mūsų su profesore keliai ir vėl susiėjo. Negaliu nepastebėti, kad šios moters idealai liko tie patys – žavėjimasis žmogumi kaip aukščiausiu idealu, meno įmantrumas kaip žmogaus pasiekimų veidrodis, aklas tikėjimas, kad žmogus anksčiau ar vėliau atras reikiamus sprendimus ir sukurs vis pažangesnę, vis laimingesnę visuomenę.

 

            Tai antikos graikų vertybės. Antikos graikai iš pradžių tikėjo dievais. Vėliau prasilavinę pradėjo suprasti savo religijos absurdiškumą. Tada išsilavinusieji ir kultūringi, t.y. laikantys save labai protingais, pradėjo garbinti patį žmogų. Iš čia toks dėmesys skulptūrai. Graikai pirmieji sugalvojo, kad žmogaus kūnas – tai meno kūrinys. Graikai žavėjosi viskuo, kas stato žmogų į dievo vietą. Todėl buvo pradėta garbinti išmintis – sofija. Ši neretai ieškodavo gražių loginių išvedžiojimų, kaip „žinau, kad nieko nežinau“, arba „jei D-vas visagalis, tai ar galėtų sukurti tokį akmenį, kurio pats negalėtų pakelti?“. Graikai sugalvojo pirmuosius „bojavikus“. Ar tik ne vienas pirmųjų „bojekykų“ buvo pasakojimas apie Heraklį, kaip apie žmogiškų idealų ir jėgos sintezę?

           

            Graikai atrado žmogaus teises – laisviesiems Atėnų piliečiams suteikė teisę spręsti miesto- valstybės reikalus. Jie pirmieji pradėjo vystyti sportą – antikinės olimpiados tapo visų garbinamų čempionų kalvėmis. Kaip matote, tarp antikos graikų ir šiuolaikinės visuomenės yra ne tiek jau mažai kas bendra.

 

            Na ir, žinoma, garsioji graikų tolerancija. Antikiniame pasaulyje buvo neginčijama, kad išsilavinęs, kultūringas žmogus niekam neturi teisės primetinėti savo tiesų. Aš turiu savo tiesą, tu turi savo... Vienas garbina Dzeusą, kitas – egiptiečių Izidę, trečias – persų Mitrą. Kaip kultūringas, išmintingas žmogus gali vargti primetinėdamas savo tiesą kitam? Aišku, padiskutuoti savo malonumui visuomet smagu, tačiau jei esi išpuoselėtas žmogus, turi suprasti, kad turėti savo tiesą – neginčijama kiekvieno žmogaus teisė. Antikinė Graikija buvo persmelkta įsitikinimo, kad absoliučios tiesos nėra ir negali būti.

 

            M. A. Pavilionienė – tai šių įsitikinimų persikūnijimas šiuolaikiniame pasaulyje. Aišku, jokiu būdu ji ne vienintelė, kuri simpatizuoja antikos graikų kultūrai, tačiau ji nuosekliausiai Lietuvoje gina šias pažiūras. Pavyzdžiui, profesorė iš pagrindų įsitikinusi, kad žmogus gimsta pats sau šeimininku. Jis neturi virš savęs jokio antgamtinio prižiūrėtojo, todėl yra laisvas nugyventi savo gyvenimą kaip mano geriau. Kadangi protingas, kultūringas žmogus tikrai nesirinks barbariško gyvenimo būdo, tai, savaime aišku, žmogus greitai supras, kad jo kelias – tai civilizacija, savo destruktyvių polinkių pažabojimas, netgi pasiaukojimas visuomenės labui, būtų tiesiog protingas pasirinkimas. Jei žmonės gyventų netrukdydami vienas kitam džiaugtis gyvenimu, tuomet jis būtų kur kas malonesnis visiems. Iš čia tokia populiari liberali nuostata – gali daryti ką nori, su sąlyga, kad tai nevaržo kitų žmonių laisvės taip pat gyventi maloniai.

 

            Esmė čia – gyvenimas savo malonumui. Gyvenimo tikslas – nugyventi kuo maloniau. Todėl siekti įvairiausių malonumų, kurie netrukdo kitiems siekti savo malonumų – aukšto išsivystymo žmogaus požymis.

 

            M.A. Pavilionienė taip pat tvirtai mano, kad žmogus yra gimęs rafinuotai maloniai nugyventi savo gyvenimą. Žinau tai ne tik iš paskaitų, bet ir iš neseniai per televiziją parodyto interviu. O rafinuotai maloniai žmogus gyvena tuomet, kai išsilaisvina iš visokių iracionalių suvaržymų, kuriuos jam primeta religija, valdovai, tėvai, draugai ar dar kas nors. Jei gyvenimo tikslas yra nugyventi kuo maloniau, tuomet išties prasminga siekti kuo daugiau išorinės laisvės. Nedarysi tai, kas tai nenaudinga, elgsies taip, kad sukurtum sau kuo geresnį gyvenimą. Tikima, kad žmogus, pasiekęs laisvę, sugebės pasinaudoti savo protu, išsilavinimu ir kultūra, kad per gyvenimą patirtų kuo daugiau rafinuotesnių pasitenkinimų.

 

            Šia filosofija paremtas feminizmas. Jei tik moterys išsilaisvins iš iracionalių paternalizmo pančių, joms primestų normų ir dogmų, moterys sužydės kaip niekada anksčiau... Feministės mano, kad moterų laimės šaltinis yra sulyginti moterų vaidmenį su vyrų vaidmeniu. Vakarietiškas feminizmas, kuriam Lietuvoje ryškiausiai atstovavo profesorė Pavilionienė, pradėjo lyginti lyčių vaidmenis, kas netruko pereiti į lyčių niveliavimą. Žmonės tiesiog patikėjo, kad nusistovėję lyčių vaidmenys – tai senų liekanų rinkinys, kurios trukdo žmonėms nugyventi tikrai puikų gyvenimą.

 

            Kur feminizmas yra šiandien? Net ir savo tvirtovėse, tokiose kaip JAV ar Skandinavija, feminizmas patyrė krachą. Feministės moterys netrukus neteko savo moteriškumo, tapo atžagarios, agresyvios, ir, neužilgo, apgailėtinai nelaimingos. Moterys vis labiau ėmė gręžtis nuo tokio modelio, nes vis labiau tapo aišku, kad feminizmas moteris gal ir išlaisvina, bet jokiu būdu nepaverčia laimingomis. Pati M.A. Pavilionienė kartą yra pasakiusi, kad jai gėda būti silpnai. Gaila, kad ji negirdėjo, jog moters silpnumas yra tuo pačiu ir jos stiprybės šaltinis.

 

            Nesu buvusios tvarkos šalininkas. Tačiau feminizmas paprasčiausiai pasiūlė netinkamus sprendimus. Nuo vilko – ant meškos. Feminizmo šį kartą nenagrinėjame, todėl leiskite ties šia tema neapsistoti ir sprendimų nepasiūlyti.

 

            Feminizmo bangai praėjus, M.A. Pavilionienė ėmėsi naujo baro savo įsitikinimams realizuoti. Kadangi ši filosofija aiškina, kad išlaisvintas žmogaus protas galiausiai ras visus sprendimus ir atves visus į visuotinę laimę, profesorė ėmėsi naujos temos. Šiandien ji mus „vaduoja“ iš tamsių religijos dogmų. Ji užsipuola bažnyčią dėl to, kad ši leidžia tėvams bausti vaikus fizinėmis bausmėmis. Tačiau svarbiausia M.A. Pavilionienės kova – gėjų laisvės.

 

            Vėlgi, įžanga ta pati – jei tik gėjams bus leista gyventi kaip jei nori, jie taps nepalyginamai laimingesni, o su jais sužydės ir visa visuomenė. Mums tereikia atsikratyti iracionalių įsitikinimų, tokių kaip kad gėjai yra iškrypėliai, kad Dievas draudžia homoseksualius santykius ir panašiai... Niekas neturi teisės, teigia profesorė, primetinėti žmogui vertybių, tiesos ir nurodinėti, kaip jis turi gyventi. Jei žmogus savo veiksmais nevaržo kitų laisvių, jis turi teisę elgtis kaip tinkamas.

 

            Štai čia mano ir dėstytojos keliai dar kartą netiesiogiai susidūrė. Ėmiausi apginkluoti visuomenę prieš gėjų „lygių teisių“ ideologiją. Visi šie antikos graikų minties tęsėjai turi savo Achilo kulną – jų filosofija paremta paslėptu non sequitur argumentuotu teiginiu, kad vienos tiesos nėra. Jei vienos tiesos nėra, vadinasi, tikrai, kiekvienas turi savo tiesą.

 

            Ėmiausi intelektualiai apginkluoti stovyklą, kurie nemano, kad gėjų teisės pažeidinėjamos, ir kurie norėtų, kad mūsų vertybių sistema išliktų tradiciškesnė. Visų pirma, mes ėmėme teigti, kad absoliuti tiesa vis dėlto yra, ir kad ši absoliuti tiesa, be kita ko, dar ir draudžia homoseksualius santykius. Į tai M.A.Pavilionienė karštligiškai sureagavo: juk visi žino, kad moralė – tai kintantis konstruktas, jis priklauso nuo to, kokios normos nusistovi vienoje ar kitoje kultūroje.

 

            Štai šitą prielaidą drįstu kvestionuoti. Ar tikrai nėra vieno moralės standarto? Pažvelkime, kaip atrodo pasaulis, kuriame moralė – sutartinis darinys. 20 amžiaus 3-iame ir 4-to dešimtmečio pradžioje žydai noriai važiavo ilsėtis į Vokietiją ir Austriją. Jei kur nors Europoje su žydais ir gerai elgėsi, tai buvo Vokietija ir Austrija. Praktiškai jokio antisemitizmo, žydams šypsojosi ir maloniai aptarnaudavo.

 

            Tačiau staiga viskas apsivertė. Per keletą metų vokiečiai ir austrai drastiškai pakeitė savo moralės supratimą. 1934 metais naciai priėmė įstatymą, kuris draudė mokslinius eksperimentus su gyvūnais. Tačiau kas nežino, ką naciai savo koncentracijos stovyklose išdarinėjo su kaliniais... Pavyzdžiui, gyvam žmogui buvo nupjaunama kaukolė, kad pažiūrėtų, kaip dirba nelaimingojo smegenys. Arba būdavo mirtinai sušaldomi, kad mokslininkai ištirtų, kur yra mirtina žmogui šalčio riba.

 

            Kultūringoje, pažengusioje Vokietijoje kone akimirksniu pasikeitė moralės supratimas. Dalis žmonių buvo pripažinti žmonijos priešais. Dabar moralės norma skelbė, kad tokius naikinti yra gerai. Su žmonėmis jie iš esmės pradėjo elgtis taip, kaip su bakterijomis ar uodais. Buvo laikoma amoralu kankinti naminį šunelį, tačiau žydą, ukrainietį ar rusų belaisvį – normalu. Visa tai – toje pačioje šalyje, kur dar visai neseniai visi neabejojo, kad žydas ar rusas – toks pat žmogus kaip ir jie patys. Stebėtina, kaip staiga pasikeitė visuomenės požiūris į tai, kas moralu, o kas ne. Per keletą metų kultūringiausia to meto visuomenė kone vieningai įtikėjo, kad baisiausia barbarystė – tai neapsakoma šviesa.

 

            Jei nėra vienos tiesos, vadinasi, nėra ir universalios moralės sistemos. O jei universalios moralės nėra, tai kaip galima laikyti, kad nacių „moralės“ sistema buvo žemesnė nei, sakysime, vakarų demokratijų? Vakarų demokratijoms žydai gėris, naciams – neapsakomas blogis. Demokratijos neleidžia nuteisti žmogaus be teismo, naciai sako, kad jie turi išnaikinti kenkėjus – kuo greičiau, tuo geriau. Abu geri, tik kitaip... Žodžiu, jei nėra absoliučios tiesos, tai nacių nusikaltėlių pakorimas yra gana tapatus veiksmas kaip nekaltų jų aukų deginimas krematoriume. Apskritai tuomet negėda kelti įdomią idėją, kad naciai gal tuomet visai ir ne nusikaltėliai...

Vieni turi savo tiesą, kiti – savo. Kokiu pagrindu vieni kitiems gali turėti pretenzijų? Ar dabar matote, kur visa tai veda?

 

            Ir ar tikrai manote, kad vienos tiesos nėra? Ar galiu tai priimti už jūsų verdiktą? Jei taip, tuomet jūs patenkate į juokingą padėtį: jei absoliučios tiesos nėra, tai kas tuomet yra šis teiginys? Ar tik nenorite pasakyti, kad absoliuti tiesa yra ta, kad absoliučios tiesos nėra? J

 

            M.A. Pavilionienė savo laisvės sklaidą deda ant šio teiginio, kad absoliučios tiesos nėra. Tai ji paskutinį kartą viešai pareiškė dar prieš maždaug mėnesį, kritikuodama pastangas ginti vieningą moralės standartą. Tačiau pamėginkite įsivaizduoti save iš tiesų nuosekliai besivadovaujantį šiuo principu. Jei absoliučios tiesos nėra, tuomet visa, kuo jūs tikite, visa, ką darote, yra vienu metu ir teisinga, ir klaidinga. Viskas, kuo jūs tikite, ką darote, ir tikra, ir netikra vienu metu. Tai, kad jūsų vardas yra ..... yra ir tikra, ir netikra. Jums šis vardas atrodo tikras, o aš gal norėčiau užginčyti, kad jūsų vadinatės visai kitaip... Ir žinote ką? – Tuomet mes abu privalome būti teisūs!..

 

            Argi tai ne tikras košmaras?.. Tai, kad jūs esate tas ir anas, yra ir tikra, ir netikra. Kad jūs gyvenate tuose ir anuose namuose, yra ir tikra, ir kartu netikra. Jei pas jus ateis vagis ir aptuštins jūsų namus, tuomet jūs neturite tvirtos moralinės teisės siekti kokio tai teisingumo, nes kiekvienas gali jį įsivaizduoti visai kitaip...

 

            Šie subjektyvistai vis tiek veikia taip, tarsi absoliuti tiesa būtų. Kaipgi kitaip? Žmogus paprasčiausiai net mąstyti šitaip nesugeba. Net ir mano paskutinis sakinys turėtų būti ne tvirtinimas, o amorfiška, tik man aktuali subjektyvi tiesa... Todėl jie daro štai ką: na gerai, absoliučios tiesos gal ir nėra, tačiau mes turime apsimesti, kad yra. Turime sukurti įstatymus, teismus, kurie mums leistų kuo maloniau, kuo gražiau gyventi. Štai toks ir bus mūsų subjektyvus orientyras – kursime laisvę, nes tai gražu, kultūringa, ir aukština žmogų.

 

            Tačiau kokią teisę jie turi savintis vertybes? Jie tiesiog sako, kad tos vertybės žmogui tinkamiausios, todėl jomis ir vadovausimės. Taip laimi principas, kad kažkokia tai tiesa turi dominuoti. Tik žinote ką? Nežinau, ar pastebėjote, tačiau apėję visą šį sofistinį argumentų ratą mes atsikratėme D-vo ir paskyrėme kokį tai protingą išminčių į jo vietą. Dabar jau kokie tai atskiri žmonės sprendžia gerai ar negerai yra vogti, galima ar negalima žudyti, kur yra riba, kuri žudymą pateisintų.

 

            Visa tai – sukilimas prieš D-vą. Šio žodžio M.A.Pavilionienės atstovaujama kryptis nekenčia, nes ji dar antikos laikais didžiavosi, kad kiekvienam leidžia turėsi savo dievą. Na, o patys svarbiausi išminčiai, aišku, buvo pakilę virš visų tų nesąmonių apie dievybes. Jie džiaugėsi galėdami pasinaudoti religija kaip argumentu prakišti savo nuomonę.

 

            Visos žiauriausios diktatūros praeina šią transformaciją. Komunistinė Sovietų Sąjunga taip pat pasisavino teisę kurti savo naują moralės sistemą. Bandė kurti naują žmogų – sovietinį! Tačiau visi šie mėginimai moralę padaryti priklausomą nuo kokios tai naujos ideologijos baigdavosi tuo, kad visuomenė turėdavo braidyti iki kelių jos pačios kraujyje...

 

            Na, o jei viena tiesa, viena moralės sistema vis dėlto egzistuoja, tai kur jos ieškoti ir kaip ją rasti?  Mes turime suprasti, kad šios metafizinės tiesos nežinojimas ir nesivadovavimas ja nustumia mus į tamsumas, kur mums pasimaišo protas! Prie vieningos moralės nebuvimo neišvengiamai įsivyraus vilko ir ėriuko santykiai – stipresnis primes savo moralės sistemą, o jei silpnesnis protestuos, tai stipresnis jį sudraskys...

 

            Štai taip. Kraštutinis libertarizmas, kuris teigia, kad gerai yra viskas, kas netrukdo gyventi kitam, veda prie stipresniojo diktatūros. Todėl M.A. Pavilionienė vis dažniau rodo didžiausią nepakantumą tam, kuris nepriima jos pažiūrų sistemos. Visi tie, kurie mano, kad egzistuoja viena, nuo žmogaus nepriklausoma moralės sistema, kelia profesorei įniršį. Štai kodėl drįstantieji pasisakyti, kad gėjų santykiai yra negerai, nes juos draudžia Biblija, yra profesorei kaip raudonas skuduras buliui...

 

            Antikos laikų demokratija, o ir visa visuomenė subyrėjo. Atėnuose visiškai nusmuko moralė, ši visuomenė žlugo iš vidaus. Senovės Romos imperijoje demokratiją pribaigė Cezaris, kuris įvedė jau minėtą stipresniojo teisę. Tai leido Romos imperijai dar kelis šimtmečius išlikti, tačiau ji suiro ne ką oriau nei Atėnai. Vieno D-vo nepripažinimas, žmogaus pastatymas į Kūrėjo vietą jau daugybę kartų baigėsi civilizacijų žlugimu. (aišku, Roma suiro jau būdama krikščioniška, tačiau tai jau kita istorija, kurią sužinoti galite čia)

 

            Šiuo metu Vakarai žengia tuo keliu. Mes vis labiau tampame panašūs į antikines civilizacijas. Vyrauja vis aršesnis individualizmas, bedievystė, žmonės kenčia nuo gyvenimo prasmės nebuvimo. Juos bombarduoja visokie jusliniai dirgikliai, kurie turėtų suteikti jiems gyvenimo džiaugsmą, tačiau vis nesuteikia... Kuo toliau, tuo mažiau skanūs visi tie džiaugsmai, kuriuos siūlo masinė industrija.

 

            M. A.Pavilionienė ir toliau tiki, kad reikia vaduoti žmogų iš tradicinių moralės varžtų, kad reikia įvesti naują, modernesnę vertybių sistemą, aklai perimti naujausias Vakarų nuostatas, ir bėdos anksčiau ar vėliau išsispręs. Na, bent jau bus pažanga. Profesorė nenori atsigręžti ir pažvelgti, kad jos feminizmas tik sukūrė liūdną, nuo savo šaknų atplėštą moterį, kuri ima nekęsti savo naujosios laisvės.

 

            M. A. Pavilionienė ėmėsi žaisti naują partiją. Jei tik jai pavyktų išlaisvinti gėjus, kaip savu laiku „išlaisvino“ moteris, va štai tada Lietuva įžengtų į šviesų modernumo, žmoniškosios laimės etapą. Ji ir kiti bedievystės propaguotojai vis bruka, kad turime perimti šias vertybes, nes jomis vadovaujasi progresyvūs Vakarai. Tačiau niekaip nenori atsitokėti, kad Vakarų saulė sparčiai leidžiasi.

 

            Jei po 15 metų man tektų susitikti savo dėstytoją dar kartą, aš jai pasakyčiau, kad literatūros taip ir nepamėgau. Kad man vis tik svarbiau ne kaip rašoma, o kas rašoma. Kad man neįdomu mėgautis bejėgišku herojaus tragizmu. Aš norėčiau skaityti tą, kuris siūlo aiškų sprendimą.

 

            „Malonius“ gėjų santykius draudžia D-vas. To turi pakakti, kad sustotumėte ir nusilenktumėte tiesai. Vietoj to, jūs neurotiškai, kaip pamišusi priešinatės jo valiai. Tiesa buvo sukurta dar iki pasaulio sukūrimo. Sakoma, kad pasaulis buvo sukurtas iš Toros. Todėl verčiau pirma pasidomėkite ką sako Tora. Tuo pačiu atrasite, kodėl žydams taip visą laiką sekėsi ir kodėl jie, skirtingai ne graikai, neišnyko iš šio pasaulio.

 

            167 m.e. per. Kristų antikiniame pasaulyje įvyko lemiamas konfliktas. Civilizuota, kultūringa, tolerantiška, visų gerbiama antikinė Graikija kilo į karą su Judėja dėl to, kad žydai įžūliai atsisakė keistis dievais su kitomis tautomis kaip tai darė visi kiti. „Tolerantiškieji“ neatlaikė ir pateikė žydams, kurie pripažino tik vieno dievo ir vienos moralės egzistavimą, ultimatumą – arba susiprotėsite ir sukultūrėsite, arba mes jums parodysime...

 

            Pajėgos buvo labai jau nelygios, nes tuo metu Judėja priklausė Graikijos imperijai. Tačiau graikai pateko ant kupsto, kuris išvertė vežimą. Tai į istoriją pateko kaip Makabėjų sukilimas. Po to Graikija sparčiai nunyko ir kaip tauta išnyko iš pasaulio žemėlapio (dabartiniai graikai – tai jau visai kita tauta). Išnyko visa ta civilizacijos didybė, liko tik griuvėsiai, kuriais mes taip žavimės. Liko ir tie prakeikti žydai, kurie visiškai neaišku kaip įsigudrino išlikti. Antikoje visi juos niekino dėl to, kad tikėjo į vieną dievą, o dabar tuo tiki beveik visas pasaulis... Tačiau vis tiek šiandien jų baisiausiai nekenčiame. Ir nenorime nieko iš jų pasimokyti. Vietoj to mokomės iš antikinių graikų ar romėnų, kurie veikiau turėtų būti mums pamoka, kaip nereikėtų elgtis.

 

            Jei viena tiesa yra, tai mums reikėtų ją susirasti ir jai paklusti. Profesore, senovės graikų lemtis rodo, kad tai, kuo Jūs tikite, veda į mirtį. O kadangi ne tik tikite, o dar ir kitus tuo įtikinėjate, tai vedate į mirtį gausybę žmonių. Ir ant jūsų krinta jų pasirinkimo nuodėmė. Turėsite atsakyti už tai, kad jie pasirinko jumis patikėti. Jei viena tiesa egzistuoja, tuomet jai nusikalstate kaip niekas kitas mūsų šalyje. Mūsų šalis po bedievystės skraiste sparčiai nyksta, moralė senka taip greitai, kad galima tai matyti plika akimi. Tai, ką jūs propaguojate, gerbiama dėstytoja, yra greitkelis į mirtį. Jei viena tiesa yra, tuomet jūs būsite teisiama kaip aktyvaus sukilimo prieš D-vą kurstytoja ir vadovė.