Daug yra žinoma apie išgyvenimo instinktą, tačiau pastaruoju metu atrandu vis daugiau patvirtinimų, kad turi egzistuoti ir priešingas – mirties instinktas. Evoliucijos teorija, kuri visą pažangą aiškina troškimu gyventi, niekaip negalėtų paaiškinti tokio plataus priklausomybių paplitimo. Nejau kuris iš mūsų nežino, kad tabakas mums yra blogai? O kiek juo „besimėgaujančių“?

Atidžiau pažvelgus matome, kad nepaprastai didelė žmogaus veiksmų dalis yra nukreipta ne į išgyvenimą, o į susinaikinimą. Tai tinginystės, apgavystės, savęs ir kitų nuodijimas. Už viso to slypi esminis bendrumas – beatodairiškas veržimasis link „malonumų. Jei išgyvenimo instinktas būtų vienintelė dominuojanti jėga, lemianti mūsų sprendimus, jokiu būdu negalėtume tapti opiumo vergais, nes ji mums aiškiai diktuoja, kad su opiumu „draugauti“ yra kenksminga gyvybei.

Šis mirties instinktas į mus įsismelkia per „malonumus“. Atkreipkite dėmesį, kad būna, kai žmogus netenka vilties pasiekti savo tikslo. Tarkime, jis siekė merginos palankumo, ir vieną dieną paskutinės viltys žlugo. Kaip tada elgiasi mūsų herojus?

Šis, aišku, tuoj pat puola į „malonumus“. Jis daro viską, kad tik nereikėtų jausti, kad nereikėtų išties gyventi. Siekia atsikratyti savo proto. Štai kodėl taip populiaru siekti smegenų veiklą blokuojančių medžiagų krizės akivaizdoje. Aiškiai matome, kad „malonumų“ siekimas yra atvirkščiai proporcingas prasmingumui. Taip pat ir norui protauti. Galinga mūsų asmenybės dalis daro viską, kad tik neprotautume. Kol tavo veiksmus lemia prasmės siekimas, tol dedi pastangas, sieki, ir neretai savo tikslus pasieki. Kai prasmės netenkame, tuoj pat leidžiamės į kūniškus pasimėgavimus. Tai kelias sužlugti. Tas tik aiškiai rodo, kad mumyse yra stiprus instinktas susinaikinti. Kai instinktas gyventi susilpnėja (nebededame prasmingų pastangų siekdami įsitvirtinti), mūsų veiksmus pat užvaldo instinktas numirti.

Mirties instinkto atradimas padeda mums atsakyti į amžiais aktyvistus kamuojantį klausimą – kodėl, kai protingai kalbiesi su žmogum, aiškini jam akivaizdžius dalykus apie tai, ko jo elgesys jam žalingas, šis nenori klausytis, viską leidžia juokais, moja į šalį ranka ir baubia, kad visa tai nesąmonė? – Elgtis protingai reikia protinių pastangų, reikia kurti planus, atsiverti skausmui jų siekiant (jei šis teiginys neaiškus, prašom skaitykite STI knygoje skyrių „Dvasinė skausmo prasmė“), ir t.t. Taip turėtų elgtis gyvybingas padaras – visa savo esybe siekti to, kas jam brangiausia.

Tuo tarpu mirties troškimo valdomas asmuo nori nuleisti rankas. Jis, priešingai, nori nieko nesiekti. Jis nori mirkti baltoje neviltyje. Tylomis mazochistiškai mėgaujasi savo bejėgiškumu. Retkarčiais išlenda iš savo kiauto tam, kad apkalbėtų ir apšmeižtų tuos, kurie daro ir siekia – tai mazochizmas, laikinai keičiantis veidą ir pereinantis į sadizmą.

Štai kodėl tiek daug žmonių nuleidę rankas ir nenori nieko pabandyti. Štai kodėl jie vaitoja ir šmeižia tuos, kurie daro. Štai kodėl esame tokie pilietiškai neaktyvūs. Už viso to slypi stiprus instinktas išnykti, nepalikti po savęs vertingo pėdsako. Ar dabar pamatėte, kaip tampriai susiję pilietinės iniciatyvos stoka ir nacionalinio susinaikinimo apraiškos?

Žmonės tiesiog labai trokšta nebūti, negyventi. Ir atranda tūkstančius būdų tai įgyvendinti. Tačiau visi šie būdai atpažįstami iš vienos bendros savybės – komfortas, malonumas, patiriamas iš nieko vertingo neveikimo.  Kai atpažinsite, žinokite, kad tai mirtis alsuoja jums į veidą.