Kiek ilgai lauksime teisingumo?

2012 rugsėjo 28 d.

 

Anksčiau dažnai pasigirsdavo nuomonė, kad Vakaruose daugiau laisvės ir socialinio teisingumo dėl to, kad ten daug ilgiau veikia demokratija. Vadinasi, ir mums reikia išlaukti, tada ir pas mus ateis gerovė.

 

Vakarų šalių istorinė patirtis to nė kiek nepatvirtina. Laisvė ir teisingumas labai retai kada būdavo sukuriami be kovos. Garsus intelektualas Naomas Chomskis garso programoje „Propaganda ir viešojo mąstymo kontrolė“ pasakoja, kad 20 a. pradžioje JAV darbininkas buvo beteisis, gaudavo elgetišką atlyginimą, ir mąstė panašiai kaip dar visai neseniai tūlas lietuvis – kad į politiką kištis jam nereikia, nes jam dera rūpintis savimi ir šeima.

 

Ilgi demokratijos toje šalyje metai neturėjo praktiškai jokio poveikio darbininkų padėčiai. Taip nutiko dėl to, kad JAV, anot N.Chomskio, buvo kuriama kaip elito demokratija – valstybės steigėjai buvo numatę, kad reikalus tvarkys tik nedidelė gyventojų dalis – baltieji, protestantai, angliškai kalbantys pasiturintys vyrai (WASP). Vėliau vis naujos gyventojų grupės pradėjo kilti į kovą už savo teises – iš pradžių reikėjo išlaisvinti vergus, po to prasidėjo moterų emancipacijos judėjimas, dar po kiek laiko į kovą už savo teises pakilo darbininkai, ir galiausiai – juodųjų judėjimas už lygias su baltaisiais teises. Šis, beje, ypač sunkiai skynėsi kelią – kaip pasakoja vienas to laikotarpio liudytojas, JAV baltieji buvo užvaldyti kone religinio tikėjimo, kad juodieji negali būti su jais lygūs. Tačiau tuo metu buvo pats šaltojo karo įkarštis, tad amerikiečiams buvo sunku paaiškinti pasauliui, kodėl „laisvojo pasaulio bastione“ juodieji autobusuose negali sėdėti šalia baltųjų.   

 

Taigi savaime kapitalizmas (juo labiau socializmas) gerovės neatneša. Laisves ir gerovę reikia iškovoti (derinant asmeninį iniciatyvumą su laisvių apsauga). Kaip tvirtina N.Chomskis visos laisvės Amerikoje buvo iškovotos po aršių kovų. Pavyzdžiui, darbininkai iš beteisės padėties išsivadavo tik 20a. ketvirtame dešimtmetyje (trečiame darbininkų judėjimų kova buvo sutriuškinta ir užgniaužta). Vėliau, žinoma, žmonių laisvėms iškovoti pergales labai padėjo tvyranti komunizmo grėsmė.

 

Europoje istorinė raida panaši. Č.Dikenso romanuose, rašytuose 19 a. viduryje, matome beteisę darbininkų padėtį. Didžioji prancūzų revoliucija, kad ir kokia buvo kruvina, nutraukė Bažnyčios diktatą ir įkarštį deginti kitaminčius. Šveicarai savo tiesioginę demokratiją iškovojo per sukilimą. Na, ir Europoje, kaip ir JAV, socialinis teisingumas ėmė sparčiai skintis kelią kai V.Europai į kaktą alsavo Stalino nasrai.

 

Vienintelis man žinomas taikus laisvės suteikimas – Danijoje. 19 a. viduryje miestelėnai susirinko prie karaliaus rūmų ir pareikalavo demokratijos. Karalius kiek pagalvojęs sutiko ir atsisakė valdžios. Tačiau mūsų valdantieji jau leido aiškiai suprasti, kad tokiu keliu jie tikrai neis.

 

Tad ir mums reikia nusiteikti, kad laisvių niekas šiaip sau nedalins. Mums jas teks iškovoti. Tačiau džiugina tai, kad kovoti už laisvę – labai azartiškas užsiėmimas. Taip pat tikiu, kad nieko geriau negali būti žmogaus sielai, nes teigiamas tokios kovos poveikis visuomenėje jaučiamas šimtmečiais po tavo mirties. Vadinasi, tokio žmogaus sielai priklauso ypatinga vieta Danguje.

 

N.Chomskis yra išskirtinis intelektualas. Nors man jis atrodo per daug kairuoliškas (man labiau patinka Miltonas Friedmanas, kurį taip pat labai verta išklausyti). N.Chomskis programoje „Propaganda and Control of the Public Mind“ pasakoja kaip manipuliuojama viešąja nuomone Jungtinėse Valstijose, atskleidžia šokiruojantį tos manipuliacijos mastą, turtingųjų demokratijos (jis tai vadina tironija) veikimo mechanizmą, t.t. Galima sakyti, kad tai gilios įžvalgos ir apie mūsų visuomenę. Kaip sakiau, nesiūlau skubėti persiimti N.Chomskio požiūriu prieš tai neįsigilinus į Miltono Friedmano idėjas. Tačiau kartu šie du autoriai neabejotinai suteiks jūsų pasaulėžiūrai papildomo brandumo. Malonaus savaitgalio!