Visuotinio dergimo(si) kraštas

2012 rugpjūčio 23 d.

 

Prisipažinsiu, kad dergimai pradėjo mane „vežti“. Anksčiau į kokį nors apdergimą viešoje erdvėje žiūrėjau skausmingai, kartais vos ne kaip į pasaulio pabaigą. Dabar, kai pamatau naują dergalą ir pradedu jį skaityti, man į kraują plūsta malonus adrenalinas. Tikrai. Dabar mąstau taip: tarp emocingų pasisakymų, koks esu niekingas, beprotis ar klastūnas, kuris nori slapta ką tai sunaikinti, ieškau, ką oponentas turi pateikti konkretaus. Faktai, mielasis, faktai. Nėra kito būdo atpažinti kas teisinga, o kas ne, kaip tik faktai.

 

Visa kita man yra tik didelis kolegos troškimas, kad tiesa būtų ne tokia. Kad susidūrę su jų įkarščiu, faktai sutirps ir nusileis. Štai šis bejėgiškas plaikstymasis mane ir „veža“. Prisipažinsiu, man patinka stebėti kaip jie plaikstosi. O kam gi nepatinka pergalės?

 

Tačiau mano atvejis yra tik vienas iš daugelio. Nuoga tiesa yra ta, kad Lietuva yra kraštas, kur nors kiek šviesesnę mintį masės pradės tuoj pat pradeda sutartinai dergti. Tai galbūt dar būtų ir nieko, tačiau šiuo nacionaliniu papročiu prieš rinkimus plačiai naudojasi valdžiažmogiai ir spec. tarnybos. Jie dergaliuotojus  nukreipia jiems palankia linkme, ir per tai masės tampa valdžios įrankiu pačios save įkalinti.

 

Tad šviesios Lietuvos nebus, kol mūsų visuomenė nenustos dergti. Pažiūrėkime ko reikia, kad šioje srityje pasiektume persilaužimą.

 

Pirma, perimkime judėjišką mokymą apie kalbą (ieškokite pagal raktažodį lashon hara). Judaizmas atskleidžia, kad apkalbos, dergimas – tai asmens kaip dvasinės esybės puolimas, mėginimas jį sunaikinti (žinoma, taip puikiai galima sunaikinti ne tik dvasinį, bet ir, sakykim, politinį asmens kūną). Jei piliečiai leidžia dergaliuotojams nebaudžiamai siautėti, tai reiškia, kad mūsų dvasinis gyvenimas pasmerktas chaosui bei nuožmumui – tai tas pats, jei leisime atvirai siautėti nusikaltėlių gaujoms, tik dvasiniame lygmenyje. Egzistuoja aiškūs kalbos dėsniai, ką sakyti kada galima, ir ko negalima. Šiuos būtina žinoti, antraip, kaip sako Vilniaus Gaonas ar Chofetz Chaimas, į dangų patekti neturi jokių šansų. Šioks toks trumpas įvadas į kalbos dėsnius būtų čia.

 

Antra. Jei dergia, tai žinokite, jog didelė tikimybė, kad už to slypi kažkas išties vertingo. Jau pradeda atsirasti straipsnių, kad D.Kedį nužudė lietuviškos spec. tarnybos. Apie scientologus žinojau tik tai, ką rašo pagrindinė žiniasklaida, buvau matęs atitinkamą filmą. Tačiau kai su šiais žmonėmis pabendravau artimiau, netrukau įsitikinti, kad jie baisiai apdergti. Kaip man sakė viena pasekėja, jų mokymas yra kažkas panašaus į judaizmo ir vedų samplaiką. Tikėsite ar ne, tačiau šie mokymai turi galimybių jungtis.

Kelis kartus rašiau ir apie gerb. D.Kuolio dergimo kampaniją – jos rezultatas yra per trumpą laiką įvykęs visuomeninių jėgų susiskaldymas.

 

Trečia. Pamėginkime suprasti, kodėl mums taip norisi dargstytis. Atsakymas slypi Kristaus mokyme. Arba, plačiau žvelgiant, antikiniame Saulės kulte. Šis kultas tvirtina, kad egzistuoja Žmogus-Saulė, kuris yra susilietęs su galutine dangiškąja tiesa, o jūs galite prie šios tiesos pasišildyti tik tuomet, kai aklai (krikščionybėje sakoma tvirtai) tikite. Tas sukuria vienpusę komunikaciją – Apšviestasis viską žino, o kitas nežino ničnieko. Todėl tarp jų įmanoma tik propagandos kalba (indoktrinacija). Visi, kurie atsisako indoktrinuotis dieviškąja tiesa, yra apgailėtini menkystos,todėl ir kalba su jais atitinkama.

 

Todėl paprastas žmogus pas mus karštai tiki. Jis nesidomi, kaip parodo šis video, kuo kiti – jam užvis svarbiausia yra KITIEMS PARODYTI, JOG JIS TIKI.

 

Tad dergimų praktika, jei norime šviesios ateities, turi būti išguita. Tai padarysime tik apsiskaitę apie kalbos dėsnius ir tapdami aktyviai nepakančiais dergėjų atžvilgiu.