Trumpai peržvelgę pasaulio istoriją negalėsime nepastebėti, kad krikščioniškoji civilizacija išsiskyrė nuožmumu, polinkiu žudyti ir pradėti karus. Krikščionybės įsigalėjimo pradžioje buvo įsuktas toks smurto viesulas, kokio antikos pasaulis dar nebuvo regėjęs. Po to sekė antikos civilizacijos griūtis, ryškus kultūros nuosmukis ir ilgi bažnytinio totalitarizmo amžiai.

 

Sunku šių dalykų nesusieti su pačia krikščionybe, tačiau visą laiką mes buvome maitinami mitu, kad Kristus mus mokino vien nuostabių dalykų, tačiau jo pasekėjai nesuprato, iškraipė, piktnaudžiavo. Ir taip tūkstančius metų. Tokių piktnaudžiavimų netrūksta ir šiandien. Pastaruoju metu ryškiausi Vatikano nusikaltimai – pedofilų dangstymas, kurį prižiūrėjo ne kas kitas, o pats Jo Šventenybė popiežius (tiesa, būsimasis, tačiau ir šiandien jis tęsia ankstesnę pedofilų dangstymo praktiką) bei Vatikano pareigūnų persekiojamas už tai, kad jie viešina apie netramdomą korupciją Šventajame soste.

 

Tad ar iš tiesų Kristus toks jau nuostabus ir nekaltas, o visi tie nesuskaičiuojami nusikaltimai, įvykdyti jo vardu, tėra tik nesusipratimas? O gal sistema? Nejau sisteminis nusikaltimų pobūdis mus neverčia susimąstyti?

 

Pradėkime nuo to, kaip krikščionybė apskritai atsirado. Rimti Biblijos tyrinėtojai praktiškai neabejoja, kad pagrindiniai Naujajame testamente paminėti asmenys tėra išgalvotos figūros. Nepaisant viso romėnų administravimo efektyvumo ir skrupulingo dokumentų tvarkymo, niekam nepavyko rasti jokių faktinių duomenų apie Jėzaus iš Nazareto, apaštalo Pauliaus ar Petro egzistavimą. Vienintelis šių įvykių paminėjimas ne Biblijoje aptinkamas pas žydų istoriką Flavijų Josifą, tačiau ekspertai visai nesunkiai įrodė, kad įterptas trumpas pasakojimas apie Jėzų ir jo stebuklingus darbus - klastotė.

 

Tad krikščionybės fabula iš tiesų yra pasaka. Iš tiesų ši religija nepaprastai panaši į prieš ją egzistavusią religiją – mitraizmą. Ten taip pat egzistavo žmogus-dievas Mitra, kuris buvo nužudytas, trečią dieną prisikėlė. Mitraizme taip pat rojus žadamas tam, kuris tiki į šį žmogų-dievą ir pasakojimą apie jį. Centrinė to tikėjimo figūra buvo dievas Mitra, kuris buvo laikomas saulės dievu. Jo nužudymo, prisikėlimo datos visiškai sutampa su dangaus kūnų judėjimu ir atspindi trumpiausią dieną bei po trijų dienų prasidedantį dienų ilgėjimą. Ten taip pat egzistuoja išganymas per kraują. Vienas svarbiausių elementų – buliaus paaukojimas, kuris nuima tikinčiųjų nuodėmes. Vienoje mitraistų šventykloje rastas užrašas: „et nos servasti... sanguine fuso“ (lot. ir kuris mus išgelbėjo ... praliedamas kraują). Mitraizmas buvo paremtas astrologija, dangaus kūnų judėjimu.

 

Krikščionybė perėmė kone visus šio kulto elementus. Pavyzdžiui, prieš įeidami į šventyklą mitraistai save suvilgydavo šventu vandeniu. Mitraizme egzistuoja paskutinė vakarienė, valgoma prieš Mitrai pakylant į dangų. Jis taip pat gydė ligonius ir prikeldavo iš numirusių. Valgydami jo kūną ir gerdami jo kraują (nužudytas bulius), tikintieji galėjo nugalėti mirtį.  

 

Mitraizmas iš esmės buvo saulės kultas. Saulė buvo suprantama kaip gyvybės šaltinis. Ji išsklaido tamsą ir atneša į pasaulį šviesą. Tačiau saulė jiems simbolizavo ir dvasinę šviesą –žinantieji yra apšviestieji, paliesti saulės spindulių, o nežinioje skendintieji tūno tamsoje. Šio kulto atstovai aukoja gyvą padarą, kad saulės dievas Mitra susimiltų ir apšviestų juos ir pasaulį. Dievas šią auką priima ir dovanoja žmonėms gėrį, apšviesdamas juos šviesa.

 

Tad krikščionybė iš tiesų yra ne kas kita, o senas persiškas saulės kultas, įvilktas į naują rūbą. Pagrindinis šio tikėjimo motyvas – tikintieji į tikėjimo fabulą yra išrinktieji ir pateptieji. Tikintieji nepalyginamai geresni už kitus žmones, nes viešpataus šiame pasaulyje ir po mirties jiems priklausys Dangus, o netikintys bus pasmerkti amžinai tamsai. Šiam teiginiui pagrįsti citatų NT rasti visiškai nesunku. Atsiverskite evangeliją pagal Joną ir pažiūrėkite 3:15, 3:18, 5:24, 6:35, 6:44, 6:47, 6:50, 8:19, 8:24, 9:39, 10:9, 10:26. Galėčiau vardinti dar ilgai, nes atrinkau, ir tai ne pernelyg atidžiai, tik pusę vienos evangelijos.

 

Tad krikščionybė, pradedant nuo Kristaus, aiškiai skirsto žmones ir pirmarūšius ir antrarūšius, tarp kurių yra neįveikiama praraja. Tikintieji, prisiminkime saulės kultą, yra apšviestieji ir nepalyginamai geresni už tuos, kurių šio tikėjimo šviesa nepalietė. Nors šį tą reiškia ir tikinčiųjų veiksmai, tačiau jie vaidina visai nežymų vaidmenį palyginus su tikėjimo aspektu. Joks netikintysis nė iš tolo negali prilygti net ir labiausiai smukusiam tikinčiajam. Tam įrodyti puikiai tinka kad ir epizodas, kai Jėzus į dangų su savimi pasiima žudiką vėl dėl to, kad jis paskutiniu metu į jį įtikėjo. Taigi aiškiai matome išrinktuosius žmones, kuriems dievas atiduoda pasaulį, kad jį tvarkytų ir per savo išrinktuosius žmones apšviestų nelaimingas netikinčiųjų mases.

 

Kaip tai daro pateptieji? Kadangi jie nepalyginamai geresni už likusius, tai jie ir vadovaujasi aukštu standartu. Šis standartas reikalauja mylėti visus padarus, sliekus ar netikinčiuosius, tačiau dar svarbiau yra kaip nors pasistengti šiuos nelaimėlius apšviesti. Tad pavergti ir nors kaip leisti jiems prisiliesti prie begalinės evangelijų šviesos – tauriausias darbas. „Kai vergų laivas atvyko į Bostoną, jūsų dievobaimingieji kunigai surengė padėkos mišias už tai, kad „Maloningoji ir visa valdanti Apvaizda teikėsi atplukdyti į šią laisvės žemę dar vieną laimingų pagonių krovinį, kad jie galėtų patirti evangelijos veikimą“ (Šaltinis: Baptist Minister Thomas F. Dixon, Jr, The Clansman: An Historical Romance of the Ku Klux Klan (New York: Doubleday, 1905)

 

Tad dabar viskas stoja į savo vietas. Maloningasis saulės dievas, kol yra išvykęs ir turi reikalų danguje, iki sugrįžimo paskiria valdyti žemę savo vietininkui (vicar lotyniškai reiškia vietininkas), kuris, įkvėptas Jo šviesos ir malonės, teisingai ir neklystamai valdo šią žemę. Jam paklusti – didžiausia palaima, nes tai rodo, kad Apvaizdos spinduliai (išmintis) tave pasiekia. Jei popiežiaus nesupranti ir nenori atsiduoti jo valiai, vadinasi, esi tamsos jėgų žinioje ir išrinktieji, kadangi jie tave net ir tokį nelaimėlį be galo myli, turi stengtis daryti viską, kad tik jų valioje, kad dieviškoji šviesa (o tai lygu tikėjimas į tai, ką reikia) tave kaip nors pasiektų. Jie jiems nepavyks to padaryti, tavo siela pražus amžiams ir regėsi vien tik nesibaigiančias pragaro kančias.

 

Todėl būtina steigti inkviziciją, o šiai turi padėti tiek valdovai, tiek visi eiliniai pasauliečiai (ar neprimena NKVD ar gestapo?). Ši inkvizicija iš begalinės meilės ir atjautos netikinčiajam daro viską, kas tik įmanoma, kad šis įtikėtų. Jei pavyksta – nuostabu, iš pragaro nasrų ištraukta siela. Jei nei – paaukojame jį panašiai, kaip mitraistai paaukodavo bulių ir jo krauju pamalonindavo saulės dievą. Beje, holokaust graikų kalba reiškia deginamąją auką, paaukoti auką ją sudeginant.

 

Ilgą laiką tikėjau, kad Hitleris ar Stalinas buvo kažkokie priešingybės krikščionybei. Tačiau A.Hitleris jaunystėje norėjo tapti kunigu (jis kilęs iš katalikų šeimos), o Stalinas pašalintas iš kunigų seminarijos. Hitlerio knygoje „Mein Kamf“ ar jo viešose kalbose randame gausybę jo tvirto krikščioniško tikėjimo įrodymų. Būtent dėl jo jį taip tvirtai rėmė tiek katalikų, tiek protestantų klierikai. Kaip yra pasakęs antrasis JAV prezidentas Thomas Jeffersonas, „Kiekvienoje  šalyje ir kiekvienoje epochoje kunigas buvo priešiškas laisvei. Jis visuomet sąjungoje su despotu, teisindamas valdovo piktadarystes už tai, kad tas savo ruožtu apgintų jo piktadarystes“.

 

Stalinas taip pat nenutolo nuo saulės kulto. Priešingai. Kad aiškiai pamatytumėte sąsajas, kviečiu rasti laiko ir pažiūrėti filmą „Naujos dienos aušra“ (The Down of a New Day). Šiame filme pamatysite, kad kylančios saulės, aušros motyvas kartojasi per visus totalitarinius režimus, ypač komunizme. Stalinas atmetė tik išorinį krikščionybės pavidalą, o esmė, t.y. saulės kultas, išliko ir net buvo apnuogintas.

 

Taigi mes pamatėme totalitarines krikščionybės šaknis. Ji yra ne kas kita, o bjaurus antikinis saulės kultas. Aušra iš tiesų gaivina ir įkvepia. Tačiau kai saulė pakyla, tai ypač pasakytina apie Pietus, ji neretai sudegina, o žmonės, per ilgai pabuvoję po saule, pajuosta. Toks likimas ištinka ir totalitarizmo saulės apšviestuosius.