Trys Stalino karo nusikaltimai

2012 birželio 27 d.

 

Apie pirmąjį mažiau žinomą Stalino karo nusikaltimą rašo Markas Soloninas knygoje „Kare nieko naujo“. Šioje knygoje jis skiria didelį skyrių sovietų armijos veiksmams okupuotose vokiečių teritorijose 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje. Skyrius prasideda stendo iliustracija, kuriuo pranešamas, kad sovietiniai kareiviai jau įžengia į fašistų guolį ir ateina keršto valanda. Stendas ragina nerodyti gailesčio fašistams. Dabar jau plačiai žinoma apie sovietų žvėriškumus užkariautuose vokiečių žemėse. Buvo prievartaujamos visos iš eilės moterys, įskaitant vaikus ir senutes. Vyrai žudomi, kartais paliekami gyvi seneliai.

 

Šie nusikaltimai neabejotinai vyko su sovietų vadovybės žinia. Tai rodo kad ir faktas, jog prievartavimų banga Rytprūsiuose, Silezijoje, Pomeranijoje užėjo staiga, vos tik sovietų kareiviai įžengė į vokiečių apgyvendintas teritorijas. Tačiau dar keisčiau yra tai, kad ši visuotinio smurto banga taip staiga ir pasibaigė, kai sovietai peržengė į būsimosios VDR teritoriją.

 

Koks tų organizuotų prievartavimų tikslas? Markas Soloninas mini pokalbį, įvykusį tarp Stalino ir Čerčilio bei Ruzvelto Potsdamo konferencijoje 1945 m. liepos 17 d. Tada buvo sprendžiama dėl tvarkos pokario Europoje. Kai kilo klausimas dėl rytinių vokiečių žemių, Stalinas pasakė, kad šiose žemėse vokiečių ... nebėra. Milijonai vokiečių kažkaip išgaravo. Gyveno ten šimtus metų, tačiau per trumpą laiką jų nebeliko. Nebeliko ką daryti, teko šias teritorijas palikti sovietų valiai.

 

Masiniais žudymais ir prievartavimais siekta dviejų tikslų. Pirma, išvalyti teritorijas nuo vokiečių, kad vėliau galėtų jas sovietizuoti. Antras tikslas – užversti Vakarus nuskurdusiais pabėgėliais, kad šie taptų naujos revoliucijos užtaisu. Pirmasis sumanymas sovietų vadovybei pavyko puikiai, o antras – davė priešingą rezultatą. Sovietinio teroro baisumus patyrę vokiečiai įtikino savo tautiečius ir kitus vakariečius visomis išgalėmis priešintis raudonajam marui.

 

Sužinoję apie sovietų vykdomus žiaurumus, visi metė savo namus ir puolė bėgti. Iš tų teritorijų pasitraukė beveik 5 milijonai žmonių. Tik 4 mln. pasiekė Vakarus. Dar milijonas nespėjo ir besitraukdami žuvo nuo puolančios sovietų armijos ar užstrigo okupuotame krašte ir buvo nužudyti NKVD budelių . Už terorą okupuotoje teritorijoje, kaip ir įprasta Stalino režimui, buvo atsakinga ne reguliarioji kariuomenė, o NKVD (šį kartą persirengę sovietų kareivio uniformomis). Tai darė kad ir neseniai į sovietų kariuomenę rekrūtuoti žydšaudžiai, kurie turėjo nemažą tokio teroro patirtį.  

 

Antras nusikaltimas. Vienas nacių kareivis prisimena keistą karo epizodą prie Nemuno 1944 metų antroje pusėje. Sovietai įsitvirtino dešiniajame upės krante, Lietuvos pusėje. Vokiečiai – kitame krante. Sovietai puola vokiečių pozicijas labai keistu būdu. Į upę su pakeltais šautuvais pasileidžia didelis būrys sovietų kareivių. Vokiečiai juos tvatina kulkosvaidžiais. Jokios priedangos, jokių mėginimų paremti puolimą tankų salvėmis ar panašiai. Sovietai nerodo jokio noro padėti savo beviltiškoje padėtyje atsidūrusiems kareiviams. Taip visą dieną sovietų karo vadai siuntė savo karius į upę, o šie tapdavo lengvu taikiniu vokiečių kulkosvaidininkams. Tikriausiai nereikia ir sakyti, kad niekas į kitą krantą taip ir neperplaukė. Negrįžo ir į savąjį. Kitą dieną istorija pasikartojo. Taip truko ilgiau nei savaitę. Kas ten iš tiesų vyko?

 

Kaip rašo Arvydas Anušauskas knygoje „Teroras 1940 – 1958 m.“, tuoj po pakartotinio Lietuvos okupavimo 1944 m. vasarą prasidėjo vyrų rekrutavimas į sovietų kariuomenę. Lietuviai, žinoma, visaip slėpėsi, tačiau buvo rekrūtuota 42 000 žmonių. O kare iš jų žuvo ne mažiau kaip 25 000 (tikslus skaičius nežinomas, jis gali būti daug didesnis). Kodėl toks didelis armijos – nugalėtojos karių mirtingumas pergalingame karo etape?

 

Kodėl toks didelis nesunku suprasti, kai tai įvertiname sovietinio pokarinio teroro Lietuvoje kontekste. Sovietiniai okupantai vykdė lėtą lietuvių, kaip ir latvių bei estų, tautų genocidą. Pirmuoju etapu buvo susidorota su Lietuvos elitu (nužudyti ar ištremti į Sibirą) . Antruoju etapu – su labiau pasiturinčiais (tai buvo vadinama išbuožinimu, kova su išnaudotojais kapitalistais). Lietuvių tautos naikinimas buvo lėtas, nes sovietai manė tam turintys apsčiai laiko. Naciai, beje, žydų taip pat karštligiškai nežudė kol jų „Tūkstantmetis reichas“ skynė pergales frontuose. Tik po to, kai pradėjo artėti jų galas, naciai ėmė skubintis. Tą patį darė ir sovietai. Puikiai žinoma, kad bėganti NKVD 1941 metais kuo skubiausiai žudė politinius kalinius (pvz., Rainių žudynės).

 

Tad kodėl sovietų generolas prie Nemuno siuntė į užtikrintą pražūtį savo kareivius? Sovietų vadovybė po jos padu atsidūrusias tautas skirstė į patikimas ir nepatikimas (kas reiškė sovietizuotas ar dar nesovietizuotas). Lietuviai, kaip ir kiti Baltijos šalių gyventojai, žinoma, atsidūrė „nepatikimų“ tautų gretose. Sovietai Baltijos šalių gyventojus laikė „banditais“ – taip buvo vadinami aklai nepaklūstantys sovietų valdžiai. Prieš šias tautas buvo vykdomas genocidas, o šio genocido pėdsakai buvo kruopščiai slepiami. Kaip dar geriau paslėpsi tokio nusikaltimo pėdsakus nei leisi juos pašauti priešo kareiviams?

 

Trečias nusikaltimas. Stalinas po karo 1949 metais išžudė ir sunaikino apie du su puse milijono savo karo invalidų - veteranų kaip nereikalingą parazituojantį balastą. Taip šita žmonių grupė buvo įvardinta slaptuose NKVD archyvuose.

http://www.youtube.com/watch?v=N4-Q4qT7nRE&feature=related&nored irect=1
http://irwi99.livejournal.com/494476.html

 

Visa tai apmąstykime, kad įvertintumėme, kas gresia, kai tau ant galvos užsėda valdžianusikaltėlis. Ar tikrai geriau kiurksoti ir nekišti nosies, jei to pasekmės gali būti tokios?