Kodėl kenčia teisuolis?

2012 birželio 16 d.

 

N.Venckienė sąžiningai dirbo teisėja, kol vieną dieną, nei iš šio, nei iš to, ant jos galvos užslinko ta bėda. Prasidėjo tampymai, nesibaigiantys draskymaisi, šmeižtai, grasinimai, t.t. (įsivaizduoju, kaip sunku visa tai pakelti moteriai). Kodėl jai? Nejau nebuvo blogesnių, t.y. vertesnių tokios bausmės?

 

Šiandien mes kelsime visų religijų ir filosofinių sistemų klausimų klausimą – kodėl netikėlis džiaugiasi laime, o teisuolis vargsta? Kodėl stojusius į tiesos kelią D-vas neapsaugo nuo kančios ir pažeminimų? Jei jis teisingas, tai kaip leidžia vykti tokiai neteisybei?

 

Krikščionybė, kiek man leidžia teigti mano išsilavinimas, atsako taip: kenčiantiems dangus. Tie, kurie šiame pasaulyje nesikankina, keliaus į pragarą ir kankinsis ten. O teisieji bus pakankamai prisikankinę čia, už atlygį jie bus rojuje. Į reinkarnaciją tikinčios sistemos kančią mato kaip atlygį už nuodėmes praėjusiuose gyvenimuose. Budizmas teigia, kad kančia yra neišvengiamas palydovas to, kad iš gyvenimo norime daugiau nei vien tik susilieti su gamta. Ateizmas teisuolio kančią ir nusidėjėlio laimę apskritai pateikia kaip liudijimą, kad tokios antgamtinės apvaizdos nėra, tad kančia pasiskirsto chaotiškai susiklosčius aplinkybėms.

 

Pažvelkime, kur kiekvienos šių sistemų problemos. Krikščionybė: jei teisuoliai yra patupdomi čia tik tam, kad pasikankintų (o neteisuoliai kad kankintųsi dar labiau po mirties), tuomet D-vas nebe mylintis ir teisingas, o sadistiškas. Taip išeina, kad jam norisi nieko dėto žmogaus kančių, kad galėtų jam už tai vėliau atsilyginti.

Reinkarnacija: dalis tiesos šiame požiūryje veikiausiai yra, nes dar Išėjimo knygoje yra pasakyta, kad D-vas baudžia žmones už jų nuodėmes iki trečiosios ir ketvirtosios kartos. Tačiau tai niekaip nepaaiškina, kodėl D-vas turtais ir valdžia turėtų apdovanoti netikėlius.

Budizmas: jei tik sėdėsi ir medituosi, skendėsi palaimingoje ramybėje, visai nekreipdamas dėmesio kas vyksta pasaulyje, tai pasieksi dvasinę palaimą. Žmogus turi atsisakyti bet kokių tikslų, ambicijų, turi nusišalinti nuo problemų, tada jam pažadamas rojus dar šiame pasaulyje. Ne šiaip sau Indijoje ir kituose budistiniuose kraštuose kartais pasitaiko ypatingo žiaurumo (prisimikite kad ir filmą „Lūšnynų milijonierius“) – juk jų dvasuoliai sėdi šventyklose ir skendi palaimoje.

Ateizmas: visa kur vietoj prasmės propaguoja primityvų pasitenkinimą, kuris baigiasi asmenybės (civilizacijos sunaikinimu)

 

Ką apie teisuolio kančios problemą sako judaizmas? Rabiai visų pirma atkreips jūsų dėmesį  į tai, kad pasitenkinimas būna įvairaus lygio. Tai, ką galime gauti tuoj pat ir be pastangų, yra žemo (pirmo) lygio pasitenkinimas. Pavyzdžiui, nusipirkote ledų porciją ir ją suvalgėte.  Jokių pastangų ir pasitenkinimas iš karto. Tačiau vargas tam, kuris užstrigs ieškodamas nuolatinio pasitenkinimo šiame lygyje.

 

Kitas pasitenkinimo lygis būtų mėnesį dirbti tam, kad jam pasibaigus gautum atlyginimą. Daugiau pastangų, tačiau ir daug geresnis pasitenkinimas. Tai būtų antro lygio pasitenkinimas. Trečiasis lygis būtų pradėti rūpintis savo šeima, draugais. Jei manote, kad šeima jums neatneša pasitenkinimo, tai gal parduotumėte ją už, tarkim, trijų mėnesių atlyginimą? Aiškiai matome, kad šeima ir vaikai yra aukštesnio lygio pasitenkinimas nei darbas ir pinigai. Sekantis (ketvirtas) pasiteikimo lygmuo – dažnai žmogus paaukos gyvybę ir savo šeimą, kad apgintų savo šalį. Ne vienas pasakys: verčiau mirsime, tačiau okupantams nevergausime.

 

Kol kildami aukštyn prieiname aukščiausią (penktą) pasitenkinimo rūšį – pasitenkinimą iš ryšio su D-vu. Šį sąmonės lygį pasiekęs žmogus daro tai, kas teisinga dėl to, kad tai teisinga. Jis nori gyventi tiesoje, nes tiesa jam teikia didesnį malonumą nei prabanga ar prestižas. Tik štai viena bėda – aukščiausio pasitenkinimo lygio siekiantys žmonės atlygio paprastai sulaukia ne šiame gyvenime, o po mirties. Atlygis maksimalus, nesulyginamai didesnis už visas žemesnio pasitenkinimo rūšis kartu sudėjus. Tačiau vienas „bet“ – šiame gyvenime už tai D-vas nemoka. Moka gausiai, tačiau tik po mirties.

 

Tas mums paaiškina, kodėl teisuolis nesidžiaugia laime, tačiau kodėl jis privalo kentėti? Į šį klausimą atsako vyr. Vilniaus ir Lietuvos rabinas Chaimas Buršteinas. Kalbėdamas apie karalių Dovydą, jis pamini jo teisuolišką gyvenimo būdą, tačiau ir kelias rimtas nuodėmes, kurias šis per savo gyvenimą yra padaręs. D-vas jam kaip teisuoliui siunčia didelius išmėginimus, kurie taip pat yra ir bausmė už atliktas nuodėmes. Teisuolis yra rūsčiai baudžiamas už savo prasižengimus šiame gyvenime tam, kad į Amžinąjį gyvenimą patektų be neatpirktų nuodėmių.

 

Tuo tarpu nenaudėliui viskas priešingai. Šis kaupia beveik vien nuodėmes, todėl D-vas jį apleidžia galutinai – suteikia jam visą malonumą, visą užmokestį už visus smulkius gerus darbus, kuriuos jis padarė šiame gyvenime. Patekus į dangaus teismą šio nelaimėlio sąskaitoje jau nebebus jokių gerų darbų, kadangi už juos jam buvo sumokėta dar šiame gyvenime. Tai tarsi darbdavys pasako tinginiui ar apgavikui, kad jis atleidžiamas iš darbo, ir sumokėti už kelias išdirbtas dienas. Iš pirmo įspūdžio nenaudėlis už savo prasižengimą lyg ir buvo apdovanotas piniginiu atlygiu. Tačiau iš tiesų jis neteko šaltinio, kuris jam teiktų pinigus ateityje. 

 

O dabar grįžkime prie teisuolio. Kai žmogus pradeda sukti tiesos keliu, jo gyvenimas kartais prisipildo kančios ir išbandymų. Būna, kad sumažėja pajamos (galbūt buvo ne visiškai dvasiškai švarios), nusisuka dauguma draugų (matyt dėl to, kad anksčiau darė neigiamą poveikį jo sielai), t.t.

 

Nes niekas taip nedegina sukauptų nuodėmių kaip tiesa ir sprendimai vadovaujantis sąžine. Tada šis žmogus pasijunta kaip po operacijos – iki jos jautėsi gana apysveikis, tik kartais vienoje kitoje vietoje kartais suskausdavo. Po operacijos jis guli prikaustytas prie patalo, vos pasikrutinus smarkiai skauda išoperuotą vietą, nieko skanaus negalima valgyti, nuotaika slogi, nuobodu.

 

Tačiau operacija tam žmogui iš tiesų išgelbėjo gyvybę. Kiek paskaudės, tačiau jis išgis ir negalės atsidžiaugti, kad per tas kančias praėjo. Tikrą teisingų darbų prasmę mes suprasime tik pabaigę šio gyvenimo kelionę. Pažiūrėkite į bet kokį žmogų, kuris sunkiai dirbo ir galiausiai savo pasiekė. Šis tik šypsosi prisiminęs praeities vargus ir negali atsidžiaugti, kad savo laiku pasirinko sunkesnį kelią.