Ką žydai mano apie lietuvius – paslaptingas klausimas. Niekur nemačiau aiškaus pasisakymo, kur būtų tiesiai šviesiai apie tai sudėliota. Aišku, požiūrio, kaip išdėstyta žemiau, tokiu ar panašiu pavidalu niekas nėra išsakęs, ir galbūt jis nustebintų ar net sukeltų prieštaravimų kai kuriems žydams. Žinoma, vienos apibendrintos ir visiems žydams privalomos nuomonės nėra. Lietuviai kaip nacija tikrai nėra svarbiausia tema Izraelyje ar diasporose. Visai tikėtina, kad dauguma žmonių išvis neturi kokios tai aiškios nuomonės. Tai, kad lietuviai jiems nėra svarbiausias susidomėjimo objektas, atspindi kad ir tas faktas, jog Izraelis nėra net įsteigęs savo ambasados Vilniuje. Tačiau litvakai, aišku, apie mus retkarčiais pakalba ir savo aiškią nuomonę turi.

 

Visa, ką čia surinkau, paimta iš trijų šaltinių:

1. Iš tiesioginio bendravimo su vietiniais ir atvykusiais žydais;

2. Tai, ką nugirdau iš to, ką litvakai apie lietuvius kalba savo ješyvose (Talmudo mokyklose). Kadangi mokausi judaizmo būtent iš litvakiškų ješyvų paskaitų įrašų, tai turėjau progos nugirsti, ką jie kalbasi tarpusavyje kai nesitiki, kad juos nugirs;

3. Kai kurias išvadas padariau pats paprasčiausiai sulygindamas judėjišką pasaulėžiūrą su lietuviška, kai tokios išvados tiesiog peršasi.

 

Bet kokiu atveju, tai mano asmeninė interpretacija. Tikiuosi, kad ši mano pastanga bus suprasta kaip geranoriškas mėginimas parodyti kaip atrodome iš šalies. Žmogus bet kada gali pakeisti savo požiūrį ir per tai savo likimą. Joks kitas padaras, tik žmogus, gali tai padaryti. Todėl save keisti į gerąją pusę yra labai žmogiška.

 

Ilgokai galvojau, nuo ko pradėti šį apibūdinimą. Įsivaizduokite, mūsų žmonės nuvyktų į kokią Polinezijos salą ir apsigyventų tarp vietinių aborigenų. Iškart į akis kristų tamsių papročių ir jų romantizavimo derinys. Žydai mato lietuvius kaip gaivalo žmones, kurių pasaulėžiūra jiems užtikrina tamsą ir atsilikimą. Jie mato ne garbingą senovišką, o gaivališką laukinę civilizaciją, kuri save kankina iracionaliais tikėjimais. Lietuviams yra būdingas stebuklinis mitologinis mąstymas. Jie tiki į įvairius nesekinius (non sequitur), t.y. kai viena tikėjimo dalis prieštarauja kitai ir tai pasmerkia civilizaciją nuolatinėms nesėkmėms ir stagnacijai.  

 

Kokie tie sau prieštaraujantys įsitikinimai?

 

Vienas tokių – gamtos garbinimas. Lietuviai save laiko gamtos dalimi ir didžiuojasi suaugę su žeme. Jiems labai patinka sekti gamta ir semtis iš jos įkvėpimo. Taip jie tikisi sukurti taurų žmogų ir aiškina, kad toks lietuvis jau buvo tolimoje praeityje. Tačiau besimokydami iš gamtos jie praleido faktą, kad gamtoje nėra teisingumo, moralės, padorumo. Yra tik gaivališki instinktai. Lietuviai politinėje erdvėje labai primena tuos gamtos veikėjus. Pavyzdžiui, jie instinktyviai atleidžia nusikaltėliui valdžioje, nes vadovaujasi gamtiška logika. O gamtoje stipresnysis tik pasimaitina, tik užsiima sau erdvės, o ne vykdo nusikaltimus.

 

Šiai pasaulėžiūrai, kaip ir pirmykštei bendruomenei, būdingas šokinėjimas nuo primityvaus romantizmo iki nuožmumo. Iš vienos pusės jie kaip krikščionys tvirtina kad garbina meilę, tačiau santykiai paremti galia ir prisitaikymu prie stipresnio. Šis atotrūkis verčia juos nuolatos kovoti su „fariziejais“, kurie neva pamynė taurias tautines vertybes, nebemyli žmonių ir juos engia. Tačiau iš tiesų tai tautinio žaidimo dalis, nes įgavę galių kone visi tampa "fariziejais". Vienas iš šios elgsenos pasireiškimų – magiška pinigų įtaka lietuvio sąmonei. Pinigai svarbiau nei žmogus. Sakoma, kad ko negali padaryti pinigai, gali padaryti dideli pinigai. Žmogus šioje visuomenėje faktiškai yra pajungtas pinigams ir tarnauja pinigų darymui. Todėl nuolatos girdime kraupias istorijas apie žmonių pardavinėjimą į prostituciją (pastaruoju metu ir pedofilams), darbe žmogus neretai būna tik kaip citrina, kurį galima išspausti ir išmesti.

 

Lietuvis – masių žmogus. Asmuo akylai save stebi, kad neiškristų iš minios konteksto, nebūtų balta varna. Visi vieni kitus budriai saugo, kad mąstytų pagal vieną, „tautinį“ standartą, todėl pliekia apkalboms ir nuvertinimais tuos, kurie išdrįsta mąstyti savarankiškai. Kai T.Venclova parašė savo garsųjį „Aš dūstu“, didelė dalis Lietuvos intelektualų ėmėsi įrodinėti, kad tautiniai papročiai yra tik gerai ir kad jie lietuviams anksčiau visada tik padėdavo. Tai suformuoja etnofundamentalistinį mąstymą, kai viskas, kas ateina iš tautos senovės, yra gerai, o visa, kas nauja ir ateina iš šalies – pavojus. Tai pagoniškos visuomenės bruožas, kai galia sutapatinama su tiesa, todėl siekiamybė yra visų vienodumas ir per tai paklusnumas etnoso krypčiai. Šis mąstymas 20 a. pradžioje vedė į fašizmą, ir Lietuva to neišvengė. Valdžioje įsigalėjo „tautininkiškos“ jėgos, kurios rėmėsi ta pačia ideologija kaip ir fašistiniai judėjimai kitose Europos šalyse. Vienintelis skirtumas – Lietuva buvo per maža kad galėtų agresyviai reikštis kitų šalių atžvilgiu. Tačiau šį trūkumą jie su kaupu kompensavo per holokaustą, kai gavo progą žudyti žydus ir užgrobti jų turtą.

 

Lietuvio elgsenai lemiamą poveikį paprastai daro masių įtaka (ką apie mane galvos kiti) ir emocionalumas kur reikia blaivaus pasvarstymo. Tai gražiai pavadinta tautiniu konservatyvumu, tačiau iš tiesų tai yra išlikęs šios tautos laukiniškumas. Todėl labai sunku pristatyti ir pasiekti, kad lietuvis blaiviai apsvarstytų naują idėją. Idėjoms atiduodama pagarba žodžiais, tačiau faktiškai naujos idėjos žmonių neišjudina. Taip yra dėl to, kad lietuvio sąmonę kur kas labiau veikia ne veiklos perspektyvumas ar prasmingumas, o galios paspirtis. Jei šaukia galinga jėga – tai tūri būti teisinga ir todėl esu už. Jei šaukia tylus sąžinės balsas, tai veikiausiai neteisinga, nes tame nesijaučia jėgos.

 

Lietuvis tiesą mėgsta suvokti emocijomis. Čia gamtos garbintojo mentalitetui puikiai antrina krikščionybė, kuri tikėjimą sutapatina su tiesa. Todėl visa, kas kelia stipresnes emocijas, sulaukia masių dėmesio ir jiems atrodo teisinga. Tas paaiškina, kodėl lietuviai taip linkę į populizmą. Jiems patinka girdėti šviesų pažadą, kad nuo šiol viskas bus tik puikiai, tam reikia padaryti kokį tai labai paprastą veiksmą (pvz. pabalsuoti už politiką). Saldžios viltys amžinai sudūžta, o lietuvio mentalitetas nuolat svyruoja tarp akinančios vilties ir tragiškos jos baigties.

 

Viena savo stiprybių, kuri taip pat pavadinta konservatyvumu, lietuviai įvardina nesikišimą į visuomenės reikalus. Tikrasis šio nesikišimo motyvas – dvasinės saviraiškos poreikio stoka. Jis dangstomas kaip praktiškumas, noras pasirūpinti šeima, netikėjimu, kad konkrečiai jis gali savo indėliu ką nors pakeisti. Todėl viešoji erdvė atiduodama uzurpatoriams, kurie mases apvagia ir kitaip išnaudoja savo interesams. Nauja idėja lietuviams yra tai, kad pasyvus sėdėjimas nusikaltimo akivaizdoje savaime yra nusikaltimas.  

 

Svyravimas tarp tautinių vilčių romantizavimo ir jėgos kulto praktikoje lemia, kad visas gyvenimas yra grįstas, kalbant ekonomikos terminais, burbulais. Pažadama, prižadama kuo saldesnių dalykų, lietuviai laukia stebuklingo gyvenimo pasikeitimo. Šį pageidaujamą pasikeitimą jie paprastai įsivaizduoja kaip komfortišką buitinę egzistenciją nevarginant savęs jokiais prasmingos egzistencijos ieškojimais. Šios viltys amžinai žlunga, nes visuomenė užsispyrusiai priešinasi blaiviam savo gyvenimo ir blogybių priežasčių vertinimui, atpirkimo ožiais pateikdami „fariziejus“ (tautinių vilčių išdavikus arba išorinius tautos priešus, dabar paprastai globalistus).

 

Taigi lietuviai tiki į gražias kalbas apie nuostabią praeitį ir šviesią ateitį, tiki į nemokamą sūrį, beprasmišką komfortišką egzistenciją ir svarbiausia - į galios kultą. Jie netiki į išprusimą, proto prieš emocijas viršenybę, savikritiką, kompetenciją. Tokios vertybės daro jų gyvenimą nuožmų, kai griaunamos jėgos stipresnės už kuriamąsias.

 

Žodžiu, tai patikimai dvasinėje nelaisvėje įkalinta tauta.   

 

PS Pasikartosiu: save keisti į gerąją pusę yra labai žmogiška.

PPS Tradicinės lietuviškos idėjos šiandien patiria rimtą spaudimą, kas pasireiškia ir visuomeniniais protestais. Pirmą kartą per Lietuvos istoriją žmonės išeina protestuoti reikalaudami tiesos.