Polemika su St.Stulpinu

2012 birželio 5d.

 

Iš susirašinėjimo su visuomenininkais:

 

Gerbiami bendraminčiai.

Niekada, nei vienoje valstybėje niekas nesikeičia, kol pačios tautos, visos visuomenės neišreiškia noro ką nors keisti ir savo aktyviais veiksmais to nepradeda daryti.

Kategoriškai nenoriu sutikti su reiškiamomis mintimis, kad dėl visų nesąmonių kas vyksta mūsų šalyje esame kalti mes patys, kad neva toks yra mūsų mentalitetas.

Žinoma, mūsų valstybės istorijoje buvo visko. Pakankamai turėjome bei turime ir valstybingumo, nacionalinių interesų išdavikų. Bet jie tikrai neapsprendžia mūsų tautinės sąmonės ir neužgožia Lietuvos garbingos istorinės raidos, kurioje tikrai yra pilna istorinių asmenybių, kurie ir šiandien verti vien pagarbos.

Esu įsitikinęs, kad šiuo metu mes esame nublokšti į teisinio nihilizmo, neteisingumo bedugnę, vien todėl, kad Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę, tikrieji Nepriklausomybės šaukliai, kurių daugumą galėtume vadinti tautos sąžine, liko už borto. Faktiškai visa valdžia jau 22 metai yra uzurpuota asmenų, kuriems tautos interesai yra visiškai nesvarbūs ir kurie faktiškai tik vykdo įvairių klaninių grupuočių užsakymus.

Siaubingiausia yra tai, kad šių interesų vykdymui yra ne tik paskiriami aukščiausiųjų teisėsaugos institucijų vadovai, bet tam tikslui mums rinkimams parenkami net Valstybės vadovai. Aš jau nekalbu apie žiniasklaidą, kuris vos ne visa vykdo tik klano užsakymus ir tikrai netarnauja nei tautos, ne valstybės interesams.

Aš šiuo klausimu ruošiu atskirą straipsnį. Esu įsitikinęs, kad jei mes norime, kad kas nors pasikeistų, tai būtina visiems demokratiniams judėjimams, organizacijoms susivienyti, paruošti rimtą tik VALSTYBĖS IR VISUOMENĖS INTERESUS GINANČIĄ PROGRAMĄ ir dalyvauti rinkimuose.

Manau, kad visa visuomenė tikrai palaikytų naują politinę jėgą, nes jai jau atsibodo oligarchinių partijų rinkiminiai pažadai ir apgaulė.

Pagarbiai, Stanislovas Stulpinas

 

 

Gerbiamieji,

 

Stanislovas visiškai teisus, kad, cituoju, “šiuo metu mes esame nublokšti į teisinio nihilizmo, neteisingumo bedugnę, vien todėl, kad Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę, tikrieji Nepriklausomybės šaukliai, kurių daugumą galėtume vadinti tautos sąžine, liko už borto”.

Tačiau tada kyla sekantis klausimas – o kaip galėjo atsitikti, kad nepriklausomybės šaukliai buvo palikti už borto? Juk sukūrus laisvą visuomenę žmonės galėjo laisvai rinktis nepriklausomybės šauklius sau į vadus. Tačiau puikiai žinome, kad 1992 metais jie 60 proc. savo balsų atidavė neokomunistams (LDDP).

 

Stanislovai, Jūs taip pat nė nemėginote užginčyti kad žemiau išdėstyti įsitikinimai (kurie skatino Stankūnaitę padaryti ką ji padarė) Lietuvoje iš tiesų egzistavo ir buvo paplitę. Tam nereikia didesnio įrodinėjimo – tiesiog galime atsiversti bet kokį “Cosmopolitan” žurnalo numerį, paklausyti to meto pop dainų, pažiūrėti, kuo jaunimas domėjosi ir apie ką svajojo 2006 metais, kai Stankūnaitė ėmėsi pardavinėti savo vaiką.

 

Vienas pavyzdys, kaip nepažinę savęs esame pasmerkti kartoti praeities klaidas. Kartu šis pavyzdys ir atsakys į klausimą, kodėl tautos sąžinė buvo pramesta per bortą. Kad būtų ne taip jautru, paimsiu Rusiją. Prie Jelcino Rusija taip pat į savo sovietinę praeitį žiūrėjo, kad jie iš esmės buvo puikūs ir tarp jų buvo daug nuostabių asmenybių. Tačiau sovietija nuo pradžios buvo nusikalstama sistema, kurioje visi žmonės daugiau ar mažiau buvo paversti nusikaltėliais (kad ir masinis vogimas iš valdiškų įmonių, melo ir tiesos sukeitimas vietomis, agresija prieš kaimynines tautas, t.t.). Kai ši sistema žlugo, gyventojai (t.y. vagys ir veidmainiai) pradėjo ilgėtis galimybės pavogti ir saugaus mirkimo mele. Tada jie sau prisigalvojo, kad Sovietų Sąjunga gal visai nebuvo tokia jau bloga ir nusikalstama. Jie panoro grįžti į nusikalstamą santvarką, kad ir toliau galėtų nebaudžiamai nusikaltinėti. Kad ir šūkavimai “prikelti Rusiją nuo kelių”, kas praktiškai reikštų naują agresiją prieš kaimynines tautas.

 

Tautos noras – įsakymas. Netrukus šis kolektyvinis rusų noras buvo išpildytas V.Putino asmenyje. Dabar rusai turi sugrąžintą vogimo sistemą, tik patys jau nebeturi tokių plačių galimybių pavogti (bet vagia smulkiai – nusukinėja mokesčius, nesusimoka už parkingą, pažeidinėja autoriaus teises). Na, o vagių visuomenėje kuo aukščiau – tuo gražiau. Kuo asmuo svarbesnis ir įtakingesnis, tuo riebiau vagia. Beje, ne iš ko kito, o iš žemiau stovinčių vagiukų. Žmonės patys nenorėjo iš savo tarpo išnaikinti nuodėmių - dabar yra murkdomi Aukštesnės jėgos.

 

Aišku, mūsų padėtis yra identiška. Už gražaus fasado slypi nusikalstamumą skatinantys tautiniai įpročiai ir įsitikinimai. Šie sudaro palankią terpę nusikaltėliui atsirasti ir klestėti. Taip iš pažiūros geri ir mieli žmonės amžinai sau susikuria visuotinę kankinimų ir vogimo sistemą. Asmenybės valdžioje gal ir keičiasi, tačiau priespauda ir neviltis išlieka, nes tokį valdžios pobūdį lemia mūsų dvasiniai pasirinkimai. Vienas to pasireiškimų - mes sukūrėme demokratišką teisinę sistemą be privalomos moralės. Šiandien jau galime “pasigėrėti” kas iš viso to išeina.

 

Kaip visada, pabaigiu savo niūrias mintis su trapia optimizmo gaidele. Mes visi ar bet jau jūs asmeniškai galite visada pasirinkti kitaip. Pavyzdžiui, jūs bet kada galite apsispręsti, kad nuo šiol tapsite nepakantus nuodėmei ir absoliučiai nesitaikstysite su aplink vykdomais nusikaltimais. Jei ne viltis, kad taip ir padarysime, viso to ir nebūčiau rašęs.

 

Aurimas Guoga