Po Garliavos: klausimai atsakymai

 

Labai geri Aurimo pasiūlymai, panašiai vakar Viniuje kalbėjo ir kun. Robertas Grigas, belieka tik detalizuoti, kaip, kokiais būdais ir formomis mes tą turime daryti? Nes yra kažkiek neaiškumų. Ar aplamai vesti kažkokį dialogą su esama valdžia? Ar galima kai kuriais atvejais kreiptis į ją, ar aplamai viską boikotuoti ir t.t. ir pan.? Atrinkti, kuriuos valdžios atstovus laikysime banditais, kuriuos jų bendrais ir t.t.?

 

 

Įsivaizduokite, dabar ankstyvas 1944 m. pavasaris. Valdžiažudikai Berlyne nutaria imtis pačių baisiausių savo nusikaltimų, nes jiems artėja galas. Kaip su tokiais bendrautumėte?

Manau, kad griežtai įspėtumėte juos nebesiimti naujų nusikaltimų, nes ir už pridarytus netrukus teks atsakyti. Visa, ką jie dar spėja pridaryti, nukreipti dviem kryptimis:

1. Liudijimai į bylą būsimajam tribunolui

2. Kaip propagandinę medžiagą dar didesniam liaudies pykčiui sukelti, kad tai paspartintų valdžiabanditų galą.

 

 

Aurimas parašė labai gerą strategiją.
Bet strategijai įgyvendinti reikalinga taktika.
Kai kurių taktinių veiksmų, t.y. vadinamų nesankcionotų mitingų, teismų stebėjimų, neteisėtų teismų sprendimų nevykdymo, imtasi anksčiau.

 

 

Mitingai reikalingi, tačiau jų tikslas turi būti skirti ne sugraudinti valdžiažmogius, o sukelti visuotinį nepakantumą valdžianusikalstamumui.

 

 

Sutinku, Aurimai, su tavimi šimtu procentu

Tą ir stengiamės daryti.

Kad tu žinotum kaip tada buvo baisu. Niekada nepamiršiu žmonių akių, kai girdėdami atžygiuojančių tarnybinių šunų žingsnius, laukėme puolimo.

Kol kieme plazdeno laisvas, gražus, laimingas violetinis drugelis, dar turėjau viltį, kad gal vis tik teisingumas nežus, Kad gal būt atsitiks taip, kad įvyks lūžis ir tiesa pakels galvą, bet deja...

Jie purvinais batais sutrypė ne tik mus, bet ir mūsų širdis, sielas. Dar ir šiandien negaliu neverkti...

Aušrinė

 

Kai naciams aiškiai artėjo paskutinioji, tada jei pradėjo vykdyti savo baisiausius nusikaltimus. Tokia valdžianusikaltėlių logika. Ta pačia logika vadovavosi ir Stalino enkavėdistai – kai užėjo vokiečiai, jie kaip pašėlę pradėjo naikinti į kalėjimus sukištus nieko dėtus žmones.

Tamsiausia yra prieš aušrą. Šis nusikaltimas lietuvių širdyse uždegė sąžinės žvakelę, įskiepijo nepakantumą valdžianusikaltėliui. Mes supratome, kad mūsų dvasinė pareiga pasirūpinti, kad nusikaltėlis keliautų į teismą ir susilauktų teisingos bausmės.

Aurimas