Valžianusikaltėlius toleruoti - kelias į savisusinaikinimą

 

Mergaitės grobimo operacija mane užklupo pakeliui į Druskininkus, kur keletą dienų neturėjau el. pašto ryšio. Užtat turėjau apsčiai laiko apmąstyti kas įvyko ir ką toliau daryti.

 

Prisipažinsiu, tokios smurtinės veikos nesitikėjau. Po kelerių mėnesių rinkimai, tad visai nebuvo aišku, kodėl valdžianusikaltėliams reikėtų prieš save užrūstinti šalies gyventojus. Buvau, kaip tikriausiai ir jūs, apimtas šoko. Širdį spaudė neviltis, kad mūsuose įmanoma vidury baltos dienos oficialiai grobti vaikus.

Tačiau po to man teko laimė daug laiko skirti apmąstymams. Gerai apgalvojau, ką visa tai iš tiesų reiškia ir ką mums daryti toliau.

 

Iš pradžių atrodė, tarsi nusikaltėliai valdžioje pademonstravo jėgą, tikėdamiesi, kad mes prieš ją nulenksime galvas. Tačiau atvira neišprovokuota agresija, kuria tą rytą smogė Lietuvai jos valdžianusikaltėliai nėra toks jau stiprybės ženklas. Visi kažkaip suprastume, jei paprasta banditų grupuotė imtųsi vidury dienos grobti vaikus. Čia nieko naujo ir mes daugmaž žinotume, kaip tokią situaciją suvaldyti. Tačiau šį kartą skirtumas tas, kad tokių veiksmų ėmėsi oficialūs šalies pareigūnai, pasitelkdami tam valstybės resursus. Lietuvos Respublikos, mūsų visų vardu, jie pradėjo atvirus banditiškus veiksmus. Valdžia atsidengė. Jie parodė, kad yra elementari banditų gauja. O tai nėra jų stiprybės ženklas.

 

Iš rusų mes perėmėme galingo nusikaltėlio romantizavimo dvasią. Kai nusikaltėlis smulkus ir nepavojingas, žmonės tokį smerkia ir niekina. O kai susiburia į pavojingą gaują - tai jau priežastis romantizuoti. Juk ne šiaip sau knygos apie „daktarų“ nuotykius tampa perkamiausiomis. Tačiau tuo labiau prieš nusikaltėlį klaupiamės ir jį garbiname, jei jis prasimuša į valdiškas pareigas. Tada visi save kažkaip užsihipnotizuoja ir vieningai tvirtina: „Nieko negalime padaryti“.  

 

Jei tavo švarką nuvilkinėja nusikaltėlis, tai atiduok jam ir apsiaustą, skelbia Jėzus (Evangelija pagal Matą, 5 skyrius, 40 eilutė). Jei tavo kaimyno vaiką išniekino pedofilas, tai atvesk jam ir savo vaiką - antrina mūsų saugumiečiai. Mūsų supratimas apie meilę yra iškreiptas. Esame tolerantiški nusikaltėliui ir nepakantūs padoriam žmogui. Bet kokiam valdžianusikaltėliui (o ir šiaip įtakingesniam banditui) nuolankiai duodame kelią, o bet kokią sąžiningesnę mintį internete suderginėjame pašvinkusiais komentarais.

 

Apie mūsų plačią meilę nusikaltėliui byloja kad ir iškalbingas faktas, kad du populiariausi šalies politikai - Grybauskaitė ir Uspaskichas - turi nusikalstamos patirties. Grybauskaitė iškilo kaip ištikima nusikalstamos organizacijos KGB darbuotoja, na, o Uspaskichas išgarsėjo savo finansinėmis machnacijomis, diplomo padirbinėjimu, juodosios buhalterijos byla, t.t. Tai, kad tokios praeities ir reputacijos pareigūnai mėgaujasi didžiausiu šalies gyventojų palaikymu, iškalbingai byloja apie neblėstančią lietuvių meilę nusikaltėliams. Ypač mums patinka nusikaltėliai valdžioje.

 

Iš kur tokia nesveika meilė? Tikėsite ar ne, galiu atsakyti į šį gilų klausimą. Talmudas moko, kad meilei reikia ribų, antraip ji virsta ištvirkimu. Talmudas rašo, kad Moabo tauta pasižymėjo incestu. Motyvas buvo toks: kadangi tėvai labai mylėjo savo dukras, tai geriausių paskatų vedini norėjo joms suteikti ir seksualinės aistros. Štai kodėl homoseksualai, pedofilai mąsto apie meilę, kalba apie didžiulę toleranciją, tačiau neretai ta jų „meilė“ išvirsta į nusikalstamą veiką. A.a. Vytautas Pociūnas yra pasakęs, kad „Mūsų saugumą sieja KGB ir žydrumas“. Štai kodėl mūsų valstybėje vienu metu vyksta ir raginimai būti visiškai tolerantiškiems seksualiniams iškrypimams, ir taip brutaliai tvarkomasi su pedofilijos bylos liudininkais.

 

Viena svarbi žydiška pamoka tautiečiams. Talmudas moko, kad nežydai turi laikytis 7 privalomų dvasinių taisyklių, antraip asmuo ar visa visuomenė žlugs. Šie dėsniai vadinami „7 Nojaus dėsniais“. Paskutinis, septintasis, skamba taip: Steigti teismus ir vesti į juos nusikaltėlius. Lietuviai nevykdo šio dvasinio priesako. Jie teismų nesteigia ir savo nusikaltėlių į juos neveda. Tada savo teismus steigia nusikaltėliai ir veda į juos teisuolius, kurie šiems trukdo vykdyti nusikaltimus.

 

Tai tiek apie grynai kriminalinį šio incidento aspektą. Dabar apie antidemokratinį, antikonstitucinį jo pobūdį. Per teroristinę akciją buvo atvirai pažeistas jų pačių teismo sprendimas, draudžiantis naudoti prieš vaiką prievartą. Buvo pažeista ir piliečių teisė žinoti, nes savo nusikaltimą jie vykdė nusukę parengtas kameras. Tačiau patys filmavo. Pažeidinėjamas ir įstatymas, kuris reikalauja, esant pageidavimui, šią medžiagą pateikti Seimo nariams, turintiems teisę susipažinti su slapta informacija. Seimo narė A.Stancikienė tokią teisę turi. Ji laidoje „Valanda su Rūta“ paprašė pateikti įrašą, tačiau antstolė S.Vaicekauskienė pareiškė: „Ar bus leista susipažinti, spręs antstolė“. Kuri antstolė, antstole Vaicekauskiene?

 

Tai tik keletas pažeidimų, susijusių su pedofilijos istorija. Vien nagrinėjant bylą yra padaryta virš 200 grubių pažeidimų. Nei gen. prokuratūra, nei teisėjų taryba, nei visus juos paskyrusi prezidentė dėl to nieko nesiima. Vadinasi, vieni užsiima nusikaltimais, kiti juos dangsto. Tie, kurie užsiima nusikaltimais - patys žinote kaip tokie vadinasi. O tie, kurie užsiima nusikaltėlių dangstymu, vadinami nusikaltėlių bendrininkais. Tie taip pat nusikaltėliai. Tačiau tie, kurie stovi ir tyliai stebi, kaip vykdomi nusikaltimai ir nieko nesiima, irgi yra nusikaltėliai. Nes tas, kuris netramdo nusikaltėlių, yra nusikalstamai pasyvus. Pavyzdžiui, jei stebite prievartavimą, tačiau nieko nedarote, tai nusikalstama, ar ne?  

 

Jei susitelksime į antikonstitucinį valdžianusikaltėlių veiksmų pobūdį, tai prieisime tokios išvados: jėgos, kurios nepripažįsta nei įstatymų, nei demokratinių šalies sandaros taisyklių, yra nelegitimus visuomeninio diskurso dalyvis. Visi suprantame, kad nesiderame su jėgomis, kurios veikia prieš demokratiją. Tokie neturi teisės į žodį visuomeniniame diskurse. Tuo tarpu mūsų valdžiažmogiai demokratines šalies valdymo taisykles nuolatos pažeidinėja, rodo panieką Konstitucijai ir piliečių teisėms. Nusikaltėliais turime nepaprastai šlykštėtis, o ne su jais bendrauti, ar, apsaugok Die, bendradarbiauti. Visa tai reiškia, kad tokios jėgos negali būti diskusijų apie šalies ateitį dalyvis. Tokios jėgos neturi moralinės teisės dalyvauti rinkimuose. Todėl jokių derybų, išskyrus derybas dėl savanoriško pasitraukimo iš valdžios, su dabartiniais valdžiažmogiais vykdyti negalima. Su nusikaltėliais nesiderama. Jei susidėsi su nusikaltėliu, pats pavirsi nusikaltėliu. Bendradarbiauti su šia valdžia - tarsi kviesti plėšiką pas save į namus įvykdyti apiplėšimą.  

 

Dėmesio nusipelno ir žurnalistų veiksmai. Yra tam tikros situacijos, kai laikytis pabrėžtino neutralumo yra nežmogiška. Pavyzdžiui, vaizduoti nusikaltėlį kaip pagarbos vertą asmenį yra nusikaltimas moralei. Žmones, ginančius teisingumą pašaipiai vadinti D.Kedžio šalininkais yra nepadoru. Taip žurnalistas atskleidžia, kad prarado žmogiškumo jausmą ir visiems demonstruoja savo vidinę degradaciją.

 

Taigi dabar pereisime prie to, ką turime daryti. Pirmiausia, turime kartą ir visiems laikams atsisveikinti su bet kokia tolerancija nusikaltėliui. Visų pirma savo galvoje. Su valdžianusikaltėliais eiti kiaulių ganyti nevalia. Valdžianusikaltėlių reikia šalintis ir daryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad jų kuo greičiau neliktų valdžioje. Nusikaltėlių buvimas valdžioje, piliečių taikstymasis su tokia padėtimi visą Lietuvos valstybę verčia nusikaltėliška šalimi.

 

Toliau mums reikia savotiško niurnbergo proceso. Pašalinti iš valdžios nusikaltėlius ir pradėti masinį jų teismą. Teisti visus nors kiek įtakingesnius pareigūnus ir ieškoti ar jie nėra pridarę nusikaltimų. Per šį teismą įvykdytume šalies desovietizaciją, nors šį procesą reikia išplėsti ir įtraukti iki šių dienų pridarytus sistemos nusikaltimus. Tad geriau būtų šį procesą pavadinti valstybės dekriminalizavimo procesu. Jau anksčiau esu ne kartą rašęs, kad nusikaltėlį, juo labiau valdžianusikaltėlį, stabdo tik teismas. Jei parodysime nusikaltėliui gerumą ir leisime išsisukti, tai tik paskatins jį toliau užsiiminėti nusikalstama veika. Tą ir stebime.

 

Piliečiai turi kuo skubiau sau įsidiegti griežtą nepakantumą nusikaltimui. Be šito žmogus negali vadinti savęs geru ir sąžiningu. Pateiksiu gero žmogaus apibrėžimą: geras geram, blogas blogam. Abi šios pusės absoliučiai būtinos, nes ir nusikaltėliai geri savo bendrininkams. Matome, kad gerumas blogiui yra aiškus blogis.

 

Turime nuo valdžianusikaltėlių atsiriboti ir nenorėti net girdėti apie galimybę, kad jie galėtų išlikti valdžioje. Manau, visi suprantame, kad jei į prezidentus sau išsirinktume mafijozą H.Daktarą, tai taptume nesiliaujančių nusikaltimų aukomis. Jei tai mūsų nevilioja - nerinkime valdžianusikaltėlių sau į valdžią.  

 

Sekantis dalykas - pradėkime daiktus vadinti savo vardais. Jei valdžioje sėdi padugnės, iškrypėliai ir banditai - tai taip juos ir įvardinkime. Nesislėpkime po politinio korektiškumo eufemizmais - padugnė yra padugnė, o banditas yra banditas, nesvarbu, ar jis patvoryje, ar valstybės tarnyboje. Nusikaltėliai visuomet paniškai bijo viešumos. Jiems labai nepatinka, kai dalykai vadinami savo vardais. Savu laiku disidentai, kai įtikino visuomenę apie okupantus kalbėti tai, ką galvoja, pasėjo jų galvose pakrikimą.

 

Ir paskutinis dalykas. Mes jau ir be tribunolo protarpiais girdime seną valdžianusikaltėlių giesmelę: „Aš nekaltas, aš tik vykdžiau įstatymus“. Tas rodo, jog asmuo, kuris spjauna į dvasinius įstatymus, rizikuoja įsipainioti į nusikaltimus. Šiuo atveju tampa, kaip čia pasakius, valstybiniu nusikaltėliu. Dvasinių dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Gali būti pareigingiausias pareigūnas, tačiau jei vykdai nusikalstamus įsakymus –esi nusikaltėlis. Tai buvo nustatyta dar Niurnberge.

 

Iš čia seka sekantis dalykas - žmogus negali nežinoti koks yra dvasinis įstatymas. Jei nestudijuoji dvasinių įstatymų, tai galiausiai tapsi dvasiniu nusikaltėliu. Taip, be kita ko, lietuviai masiškai virto nusikaltėliais, nes toleruoja nusikaltėlius valdžioje.

 

Taigi, apibendrinsime kas parašyta:

 

  1. Gegužės 17 d. Garliavoje įvykdyta agresija, kuri yra tiek kriminalinio, tiek antivalstybinio pobūdžio.
  2. Seksualiniai iškrypėliai iš pažiūros tolerantiški, o nusmunka iki baisų žiaurumų dėl to, kad iškreiptai supranta meilę. Meilė be ribų veda į ištvirkimą.
  3. Tas, kuris vienaip ar kitaip bendradarbiauja su nusikaltėliu, pats tampa nusikaltėliu. Bet kokio nusikaltimo toleravimas yra nusikalstamas. Kad išsivaduotume iš nusikaltėlių valdžios, mes turime kartą ir visiems laikams „parišti“ su pakantumu nusikaltėliams, kad ir kokią padėtį jie užimtų. Nusikaltimo turime nekęsti ir vos susidūrę visomis išgalėmis stengtis jį užkardyti.
  4. Į rinkimus turime ateiti su šūkiu „Nusikaltėliams ir padugnėms ne vieta valdžioje“. Balsuoti už nusikaltėlį yra nusikalstama.
  5. Žurnalistai, vaizduojantys šią tragediją kaip eilinį žurnalistinį įvykį, stokoja žmogiškumo.
  6. Po rinkimų mums reikalingas valdžios dekriminalizavimo tribunolas, antraip nusikaltėliai sugrįš.
  7. Turime išmanyti dvasinius įstatymus ir jiems paklusti, antraip šaukiamės sau ant galvos oficialaus nusikaltėlio. Prisiminkime 7 Nojaus įsakymą ir nedvejodami įvykdykime.