Tautos esmė – jos dvasia

2012 gegužės 17 d.

 

Per mitingus dažnai girdime posakius, kad lietuvių tauta yra labai vertinga, nes turi seniausią gyvą indoeuropiečių kalbą. Taip išeitų, kad kiekvienas žemės gyventojas, kuris nori pasijusti tiek pat vertingas, tarsi turėtų pradėti kalbėti šia kalba.

 

Kaip suprantate, tautos vertė negali būti matuojama tuo, kokia kalba ji kalba. Neneigiu, kad tai įdomus kultūrinis fenomenas, tačiau ne daugiau. O tautos vertė matuojama jos dvasia. Tautos kalba gali būti ir pati jauniausia, tačiau jei tai veržlios dvasios, ryžtinga, sunkumų nebijanti ir svarbiausia – teisinga tauta, ji bus gerbiama kitų tautų. Mes dažnai iš senukų girdime: „Aš pragyvenau tiek metų, turiu daug daugiau gyvenimo patirties“. Ne visuomet pripažįstu šį argumentą. Man įdomu pažvelgti, ko to žmogaus patirtis verta. Jei jis visą gyvenimą praleido mele, tai toks asmuo turi tik ilgametę moralinės degradacijos patirtį. Niekaip nemanau, kad tokią gyvenimo patirtį turėčiau gerbti.

 

Deja, jei pažvelgsime į lietuvių tautos dvasią, tai mes atrasime, kad tai veikiau labai jauna tauta. Ši tauta perėmė bolševikines anti-vertybes, kurios visa, kas tauru ir dėl ko verta gyventi, pavertė ideologine širma (dėkui V.Havelui už šį pastebėjimą). Sąžinė, orumas, altruizmas meilė, Tėvynė ir t.t. tapo propagandinėmis klišėmis, skirtomis moralinei degradacijai pridengti ir (ar) su ja atsisveikinti.

 

Sovietmetis įpratino lietuvį, kad vertybių ne tik kad nereikia ginti, jomis reikia pasinaudoti kaip priemone gauti pinigų, įsitvirtinti darbo vietoje, ir t.t. Pavyzdžiui, mūsų pareigūnas gali saldžiai suokti apie demokratiją, žmonių teises, orumą, europietiškumą – tai jis daro visai ne dėl to, kad šiomis vertybėmis tiki. Jis tik kaip daržovininkas kabinasi plakatą, t.y. tai daro tam, kad pareikštų ištikimybę vyraujančiai ideologijai ir taip sustiprintų savo padėtį. Todėl kai viršininkas jam paskambina ir pareikalauja padaryti ką nors absoliučiai neeuropietiško, šis nedvejodamas taip ir padaro. Nes abiem atvejais jo elgesio motyvas – savas kailis.

 

Šis motyvas anaiptol neapsiriboja valdiškomis įstaigomis. Labiau nei bet kur kitur su juo susidūriau įkūręs vonios įrangos saloną. Pardavėjams, paprastai jau atėjusiems su tam tikra darbo patirtimi, buvo visiškai natūralu į klientą žiūrėti kaip į kliūtį gauti jo pinigus. Ši kliūtis yra pašalinama suokiant jam viską, ką tik jis nori girdėti.

 

Svarbiausia šios degradacijos ypatybė – tiesos devalvacija. Visa, kas teisinga, tampa ne vertybė savaime, o priemone žemiems motyvams įtvirtinti. Tokia veidmainystės dvasia ir paverčia mūsų gyvenimą nepakenčiamai neteisingą, kai valdžioje pateptieji netrukdomi užsiiminėja nusikaltimais. Žmogaus gyvenimas bus ne geresnis ir ne blogesnis nei jo vidinių įsitikinimų kokybė.

 

Kaip iš viso to išsivaduoti ir kuo pakeisti? Pirmiausia, norėčiau priminti dėsningumą, kurį išgirdau iš Briano Tracy dar 2002 ar 2003 metais: „Jei pamesi vertybes dėl kokios tai pragmatinės naudos, tai liksi ir be vertybių, ir be tos naudos, kurią ketinai įgyti“. Todėl rūpinimasis savo kailiu pametus žmogiškumą yra visiška nesąmonė – rezultatas bus priešingas pageidaujamam. Kurį laiką gal ir įgysi naudos, tačiau ta nauda bus užnuodyta. Ji sugriaus tavo gyvenimą. Kai vakarėlis pasibaigs, liks tik nenusiplaunamas gėdos šleifas.

 

Tauta yra verta tiek, kiek joje yra dvasios. Tauta – tai ne kalba, o visų pirma jos dvasia. Iš šios dvasios kyla vertės, kurios pavirsta oriu gyvenimu, pareigybėmis, pinigais ir t.t.  Žmogus be tautos dvasios – kaip kaliausė. Tarsi-žmogus, tačiau tai tik pavidalas. Iš tiesų tai gyvulys žmogaus kailyje. Siaubinga gėda, kai supranti padėtį. Tačiau jau minėjau, kad amoralumas su laiku dėsningai išvirsta į gėdą.

 

Mūsų valdžianusikaltėliškas režimas laikosi tik ant vieno nestabilaus stulpo – ant žmonių degradacijos. Ant jų savanoriško sutikimo būti paniekintais ir nužmogintais. Jis gali išlikti tik tol, kol žmonės sutiks vadovautis motyvais, atvedusiais juos į degradaciją. Tai kažkas labai tiksliai pavadino saviokupacija. Kiekvienas norintis gali matyti, kad moralinės degradacijos pasirinkimai varo mus į skurdą, neviltį ir chaosą. Mūsų kailis dėl to nėmaž netampa saugus – kaip tik priešingai, valdžiažmogiai paklusnumą naudoja kaip priemonę dar labiau iščiulpti ir sudergti.

 

Prie Stalino gal ir galėjai pateisinti tą degradaciją. Jei nesutiksi atsisveikinti su tiesa – nušausime arba supūdysime Sibire. Tačiau dabar? Dabar yra priešingai: sutiksi degraduoti – iščiulpsime. Nesutiksi – paliksime ramybėje.  

 

Mūsų režimui nėra baisiau už tiesą. Jų vienintelė viltis – kad sutiksite susitaikyti su melu. Už tai gausite sau nusikaltėlį ant galvos, kuris pasirūpins, kad visos jūsų viltys ir lūkesčiai žlugtų, o jums teliktų gėda ir neviltis.

 

Advokatė Daiva Guodienė atskleidžia, kaip pasipriešinti valdžianusikaltėliams. Ją iš pradžių mėgino paversti sugulove, po to du kartus mėgino nužudyti. Kaip ji pati sako, ją išgelbėjo tik tai, kad apie viską drąsiai nedelsdama visiems pasakojo.

 

Aš taip pat turiu analogiškos patirties. Kai mūšio dėl alkoreklamos metu man vienas po kito grąsino seimūnai (K.Masiulis, D.Meiželytė ir A.Mazuronis), nedelsdamas jums apie tai pranešdavau. Kaip matėte, pasirinkau moraliai ir išsaugojau sveiką kailį.

 

Tautos dvasia yra bendros vertybės. Jos taip pat gali būti teisingos, gali būti iškreiptos. Geriausias iškreiptos dvasios pavyzdys – fašizmas. Taigi tautos dvasia visų pirma privalo neprieštarauti bendražmogiškoms vertybėms.

 

Kad mes atkurtume, o gal sukurtume tautos vertybes, visų pirmiausia turi įsivyrauti supratimas, kad žmogus visų pirma yra siela. Kai jis elgiasi kaip siela, iš to gimsta teisingumas, žmogus tampa orus ir pajėgus. Tokio asmens blogio pirštai nepasiekia, nes jis pasirinko draugauti su D-vu. Toks žmogus gal ir patiria vargų, tačiau šie vargai yra iliuziniai. Lygiai taip pat, kaip amoraliai įgyta nauda yra iliuzinė. Prabėga truputis laiko, ir amoralumas pavirsta gėda, o teisuolio vargai – šventumu.