Visuomenininkai nealksta

2012 gegužės 7 d.

 

Šį paskelbiau visuomenininkų susirašinėjime šiandien:

 

18a. kabalistas Chaim Luzzato pastebėjo, kad žmonės, kurie rūpinasi visuomenės reikalais, nealksta. Jis giliai apmąstė šį reiškinį ir padarė išvadą, kad žmonės turi dirbti vien dėl to, kad darbas jiems primintų, jog jie turi pareigą (pa)keisti šį pasaulį. Vadinasi, žmonėms, kurie siekia pakeisti pasaulį, dirbti dėl pragyvenimo nereikia. D-vas pasirūpina jų poreikiais, lėšos juos pasiekia kokiais tai kitais būdais.

 

Mahatma Gandis iš Indijos pasakė kažką panašaus. Jei tavo rūpesčių laukas platus, tai visi žemiau esantys rūpesčiai susitvarko savaime. Pavyzdžiui, jei asmuo rūpinasi šalies reikalais, tai visi jo asmeniniai poreikiai – šeima, pinigai, buitis, t.t. susitvarko kažkaip be jo pastangų.

 

Mano patirtis tai patvirtina. Nuo to laiko, kai svarbiausiu savo uždaviniu laikau visuomenės nuostatų keitimą, dėl pinigų rūpintis nereikia. Man patinka dirbti ir tai darau, tačiau ne dėl pinigų. Man taip pat patinka uždirbti ir todėl noriai investuoju, tačiau, vėlgi, gyvybinio poreikio tam dabar nėra.

 

Svarbiausia – kuo tapsi

 

Viena visuomenininkė pasiguodė, kad labai sunku pasiekti visuomeninių tikslų, kad patiriame daug nusivylimų. Parašiau Toros nuomonę šiuo klausimu:

 

Mūsų asmeninė atsakomybė tiek nesiekia, kad būtinai turėtumėme pasiekti paties rezultato - pakeisti visuomenę. Mūsų žmogiškoji atsakomybė – padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso, kad pasaulis pasikeistų. Nes, kaip jau minėjau anksčiau, jei esmė būtų pakeisti patį pasaulį, tuomet Kūrėjas tai galėtų padaryti be mūsų per dešimtadalį sekundės. Ir jokios mūsų pagalbos jam nė kiek neprireiktų.

 

Mūsų atsakomybės riba yra padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad pasaulis pasikeistų į gera. Turime dėti nuoširdžias pastangas. Šios pastangos ir yra esmė. Būtent už tai, ką padarėme, ir tai, ko nepadarėme, o galejome padaryti, ir būsime teisiami. Mes visų pirma esame atsakingi kiekvienas už save. Todėl pats svarbiausias dalykas – kuo tapsi kaip žmogus, kuris vykdo savo misiją pakeisti pasaulį. Jei proceso metu tapsi niurgzlys ar svaidysies neapykanta, tuomet pasaulio keitimo misijos ne tik kad neįvykdei, o jai dar ir pakenkei. Puikiai suprantam, kad tokios psichologinės kompleksijos asmuo tik atbaidys kitus nuo jo kilnių tikslų. Ir priešingai – jei keisdamas pasaulį tapsi tauri, protinga, patraukli asmenybė – tai pritrauks pasekėjų ir už tave pradės dirbti tavo charizma. Todėl svarbiausias klausimas – kuo pats tampi mėgindamas pakeisti visuomenę.

 

Išparduodamos bažnyčios

 

Olandijoje sparčiai uždarinėjamos bažnyčios, o jų turtas išvežiojamas po tolimas besivystančias šalis (kur krikščionybė tik stiprėja). Europa sparčiai tampa bedievių visuomene. Mano pareiga yra įspėti kur tai veda ir kuo baigsis: http://aguoga.lt/lt/content/kaip-savo-dienas-baigia-bedieviu-visuomene

 

 

Na ir pabaigai: jei skaitėte paskutinę Sekmadienio evangeliją „Delfyje“, tai ten teologijos mokslų daktaras Ramūnas Mizgiris rašo, jog visi, kurie šiaušiasi prieš Bažnyčią, iš tiesų šiaušiasi prieš Kristų. Jis cituoja šv. Augustiną (kurio teologija, kaip rašiau anksčiau, atvėrė vartus inkvizicijos atsiradimui): „Todėl šv. Augustinas sako: „Kiek kas nors myli Bažnyčią, tiek jis turi Šventosios Dvasios.“ Su Bažnyčia ir Bažnyčioje Kristus yra gyvybės šaltinis, ta didybė, kurios ieškome ir ilgimės“.

 

Labai rimtas pagrindas susimąstyti visiems protestantams ar susikūrusiems asmeninį jėzų (kai dievukas prisitaiko prie tikinčiojo įnorių). O jei rimtai, dar vienas argumentas, kodėl Kristus yra tik stabas: reto kurio dievo vardu pridaryta tiek nusikaltimų. Jei Kristus būtų nors kiek pajėgus, jis tikriausiai būtų šį tą padaręs, kad jo vardu tiek daug ir tiek ilgai kas tik nori nemanipuliuotų, neprievartautų, nedangstytų nusikaltimų, nesukeltų kruviniausių karų.  

 

Nepamirškite paskaityti: http://aguoga.lt/lt/content/kaip-savo-dienas-baigia-bedieviu-visuomene