Ką daryti jei tau meluoja

2012 kovo 21 d.

 

Anksčiau esu ne kartą rašęs, kad tautos išsilaisvinimas ateis tuomet, kai pamilsime tiesą labiau už asmeninį gerovę ir kai pradėsime gerbti savo disidentus.

 

Šis laikas atėjo. Mitinguose pagrindiniai žodžiai – tiesa ir teisingumas. Kai žmonės iš valdžios panorėjo tiesos ir teisingumo, o ne keliasdešimt papildomų litukų prie pensijos, prasidėjo pokyčiai. Naujų nusikaltimų valdžia nebedaro, užsiima tik senų dangstymu ir mėgina kaip nors išsaugoti savo pozicijas. Mums susidomėjus teisingumu netruko paaiškėti, kad valdžia nuolatos pažeidinėja daugybę įstatymų, įskaitant ir Konstituciją. Štai prieš mitingą jo rengėjai spaudos konferencijoje papasakojo, kiek įvairių pažeidimų pridarė valdžia trukdydama piliečių laisvę susirinkti ir laisvai reikšti savo nuomonę: http://alkas.lt/2012/03/16/seime-visuomenininku-iniciatyvines-grupes-%E2%80%9Euz-teisinguma-spaudos-konferencija-tiesiogine-transliacija/

 

Kol tauta troško kelių papildomų litų, tie valdžios nusikaltimai kažkaip nebadė akių. Kiekvienas pagalvodavo: „Tai ne mano daržas“. Todėl visi kažkaip pakęsdavo įžūliausius nusikaltimus, kurie grobė iš mūsų ateitį. Tačiau kai svarbiausia tapo tiesa ir teisingumas, nusikaltimai pradėjo kelti pyktį. Dabar kiekvienas naujas valdžios nusikaltimas (atsiprašau, naujų nusikaltimų jau nefiksuoju, turėjau omenyje prasižengimas) kelia visuomenei vis didesnį pyktį. Kai svarbiausia teisingumas, žmonės nebesigūžia ir laisvai kalba ką galvoja. Pavojus jų nebebaugina, o priešingai – įkvepia. Todėl teisingumo trokštančioje visuomenė kiekvienas valdžios mėginimas užspausti, užgniaužti pavirsta visišku fiasko. Dar daugiau – duoda visiškai priešingus rezultatus. Tai tarsi laužą gesinti benzinu.

 

Įsigalėjus teisingumo siekiui nusikaltėlių buvimas valdžioje tampa anachronizmas. Jie neturi jokių galimybių valdyti, nes kiekvienas jų su teisingumu prasilenkiantis veiksmas skelia patyčių audrą, masinius protestus, griauna jų politinę ateitį. Nusikaltėliui valdžioje tai baigiasi tik eiliniu pažeminimu. Šie procesai mūsų visuomenėje vis įgauna pagreitį.

 

Tauta, kuri nori įtvirtinti savo laisvę, tiesą ir teisingumą turi padaryti savo religija.

 

Kas nutiks, kai tiesa ir teisingumas taps religija? Religija turi savybę tam tikras tiesas paskelbti šventomis. Tada kiekvienas nepraustaburnis, mėginantis jas kvestionuoti, susilaukia automatiško atmetimo. Masės nustoja kontempliuoti apie šias vertybes ir besąlygiškai jas priima. Nes jei masės pradės apie jas mąstyti, rezultatas, suprantama, nebus džiuginantis. Tiesa ir teisingumas yra našta, o masės ieškos pretekstų tą naštą nusimesti ar bent jau susimažinti.

 

V.Valiušaitis publikuoja puikų straipsnį apie sovietinius disidentus, „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjus: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vvaliusaitis-minint-kronikas-kai-nera-tikejimo-tiesa-isblesta-ir-tikejimas-laisve.d?id=56924021

 

Reiškiu gilią pagarbą sovietiniams disidentams kunigams, vienuoliams ar šiaip tikintiesiems. Tačiau mes vis tik galime pasirinkti geriau.

 

Iš šio straipsnio matome, kad sovietiniai disidentai, kurie buvo susitelkę aplink Katalikų bažnyčią, taip pat skelbė tiesą kaip aukščiausią vertybę. Tačiau kodėl jų šauksmas tautos sąmonė neįsitvirtino?  Kodėl vos atgavus laisvę visi sužiuro kur tik nori, tik ne į tiesą ir teisingumą?

 

Manau, kad atsakymas yra tas, jog pati LKB nėra visiškas tiesos ir teisingumo žiburys. Bažnyčia pridenginėja tam tikrą dalį melo, apie ką jau daugybę kartų esu rašęs šiuose naujienlaiškiuose. Taigi, kadangi Katalikų bažnyčia ir jos idealai nėra visiška tiesa, tai ir nuokrypiai nuo tiesos ir teisingumo vadovaujantis jos idealais yra neišvengiami. Todėl ne kartą raginau skaitytojus ir apskritai visus žmones aktyviai domėtis tiesa ir sekti jai įkandin kad ir kur ji benuvestų.

 

Katalikų bažnyčia per istoriją ne kartą mėgino apsiskelbti išrinktąja tauta. Visi šie bandymai baigėsi tragiškai. Net ir po poros tūkstančių metų Išrinktąja tauta krikščionys pripažysta žydus. Tai daug ką pasako kieno pusėje tiesa.

 

Jei priimtume judėjiškus idealus, mes niekuomet daugiau nebepatektume į tokią vergišką padėtį.Ten tiesa kaip tik ir paskelbta religija. Judėjai, aišku, turi savo problemų, ir kartais jos atrodo gluminančios. Tačiau tai klestėjimui pasmerkta tauta. Kad ir kiek mėginome žydus prispausti, jie kaip plūdė kas kartą grįždavo į paviršių ir vėl dominuodavo. Norėčiau, kad ir mes tokie būtume. Tačiau tam mums reikia atsisakyti melagingų vertybių, o šias, deja, iš dalies reprezentuoja ir Katalikų bažnyčia.

 

Tautos išsivystymo ir klestėjimo lygis priklauso nuo jos supratimo lygio. Supratimo lygis priklauso nuo išsilavinimo, polinkio žinoti. Tą įrodysiu: jei kalbamės su darželinuku, tai galime jam pripasakoti ko tik nori, ir jis patikės. Šiek tiek mažiau patiklus bus vidurinės mokyklos mokinys. O visai nepatiklus bus fizikos profesorius, kuriam jūs mėginsite įpiršti nesąmones jo kompetencijos srityje. Kad profesorius linksėtų galva ir pritartų jūsų versijai, turėsite panaudoti nemažai prievartos. O šios prievartos šaltinis gali būti ne kas kita, kaip kiti neišmanėliai, kuriuos jums anksčiau pavyko suklaidinti.

 

Išsivysčiusios tautos nuo neišsivysčiusių tuo ir skiriasi, kad pirmosios yra linkusios į žinojimą, o antrosios – į mitologiją (į aklą tikėjimą). Todėl kai užklumpa problemos, išsivysčiusios tautos pradeda uoliai mokytis ir ieškoti prasmingos išeities. Atsilikusios tautos nelaimės akivaizdoje užsisklendžia savo „vertybėse“ ir tikisi, kad šios kažkaip nuvys nelaimes į šalį. Toks savotiškas burtavimas.

 

Kai atsilikusi tauta nežino, ji vadovaujasi mitais. Mitai kaip virusas – ginasi nuo tiesos. Tautos mąstyme šie melo virusai save įvardina kaip „protėvių vertybės“, „šventa lietuvybė“, t.t. Ar atkreipėte dėmesį, kad kai kovo 17 dieną V. Tomaševskis praėjo su savo eisena, jis aiškino, kad kova už lenkiškumą – tai kova ir už katalikų tikėjimą. Lenkiškumas ir šventas tikėjimas suplakama į vieną – kad proto visai nebeliktų!

 

Ne kartą pastebėjau, kad atsilikę žmonės dievagojasi verčiau pražūsiantys nei pasikeisiantys ir prisitaikysiantys. Jie sako: „Ko tu iš manęs nori, toks juk jau aš esu!“. Taip išvengiama tiesos naštos, tačiau pakliūvama į melo vergiją. Tada, norint ir nedėti pastangų dėl tiesos ir nesijausti visišku mulkiu, imama dėl savo nelaimių kaltinti ką tik nori, išskyrus save.

 

Tačiau šis straipsnis vadinasi „Ką daryti, jei tau meluoja?“. Visų pirma pastebėkime, kad melas yra skirtas tam, kad nužmogintų. Visais atvejais be išimties, jei kalbame apie juodąjį melą. Melas skirtas paslėpti blogą veiksmą ir nejausti dėl to gėdos (nesulaukti pasekmių). Savaime aišku, kad jei melas „suveikia“ ir apgauti pavyksta, žmogus pakartotinai nusiženginės moralei. Taip melas griauna asmenį.

 

Ypatinga melo rūšis yra manipuliacija. Ne visos manipuliacijos yra tik blogos. Skiriamasis požymis – ar manipuliuoji siekdamas kitam žmogui gero, ar norėdamas juo pasinaudoti. Pažiūrėkime į pastarąjį melą. Juo ištisai užsiima valdžia.

 

Tokia manipuliacija skirta nužmoginti. Manipuliuojamas žmogus valdžiai yra tik įrankis: gali pasinaudoti, o prireikus išmesti. Pavyzdžiui, komunistų ideologijos įrankis. Melaginga ideologija užsikrėtęs žmogus yra tranas – aklai, kaip kiborgas siekia tikslų, kuriems jį užprogramavo. Savo gyvenimą aukoja kažkam, kas jam visiškai nenaudinga (netgi kenkia, taigi jam tai yra priklausomybė). Tad patikėti melu – tai save nužmoginti.

 

Mes žinome, kad Rusija - gana išsilavinusi šalis. Lietuva pirmauja ES pagal aukštųjų mokyklų absolventų skaičių 1000 gyventojų. Tad gal mes ir taip esame labai išsilavinę? Kodėl tada vis tiek esame nuskurdę?

 

Atsakymas paprastas. Įsivaizduokime kietą fizikos žinovą be jokio supratimo apie moralę. Tokį asmenį nesunku prikalbinti gaminti atominę bombą Š. Korėjai ar Iranui.

 

Tad techninės žinios be moralės iš tiesų bus nukreiptos blogiui aptarnauti. Todėl šalyse, kur prastai su tiesa, suklesti techniniai mokslai. Kai nėra moralės, technikos pasiekimai bus skirti viso labo žmonėms pavergti.

 

Naujajame testamente skaitome išganingą eilutę: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa jus išlaisvins“ Jn 8:32. Tačiau atsiverskite ir patys paskaitykite Jono 8 skyrių. Pamatysite, kad tiesa tame kontekste visiškai sutampa su aklu tikėjimu į Kristų. Kol taip suprantame tiesą, būsime pasmerkti gyventi mele.

 

Melą naikina tik žinojimas. Todėl asmuo, norintis išvengti melo nelaisvės, turi būti pasiryžęs visą laiką domėtis ir gilintis. Abejones reikia išsklaidyti ne šventu tikėjimu, o tiesos paieškomis. Turime būti kaip teisėjai teismo salėje. Teisėjui du besibylinėjantys karštai pasakoja dvi viena kitai prieštaraujančias versijas. Abi pusės mušasi kūtinę, kad tik jie sako tik gryną tiesą, ir maldaute maldauja, kad teisėjas įtikėtų būtent į jų versiją. Tačiau teisėjo darbas yra ne pasiduoti įtaigai, o nustatyti kas yra kas. Jie privalo įsigilinti į faktus ir aplinkybes. Panaudoti objektyviai nustatytus faktus kaip atramas ir patikrinti abiejų pusių versijas faktų šviesoje. Taip darant, paprastai viena iš versijų neatlaiko faktų spaudimo ir subliūkšta prislėgta tiesos.

 

Taip ir mes, visą laiką turime būti kaip tas teisėjas. Įsigilinti į faktus, sužinoti objektyvias aplinkybes, tada patikrinti peršamas versijas. Pamatysite, kad kai artėsite prie tiesos, meluojanti pusė pradės dar labiau pūsti jums arabus ir piktintis, kad atsisakote priimti jų „šventąją tiesą“. Melagis kalba tikėjimo, teisusis – faktų kalba. Melagis spaudžia jus įtikėti, teisusis išdėsto savo aplinkybes ir leidžia jums apsispręsti. Melagis prigauna atsisakančius galvoti, teisusis išgelbėja iš melo priespaudos.

 

PS Atminkite, kad mūsų kultūrai būdingas atsisakymas žinoti. Todėl tikėkitės aplinkos spaudimo nežinoti ir nesigilinti.