Pažvelgsime į pedofilijos bylą nauju rakursu – iš teologinės pusės. Dabar jau mažai kam lieka abejonių, kad teisinės sistemos vadai mėgina sukti savo uodegą išnaudodami teisėsaugos sistemą nusikaltimui paslėpti. Šis straipsnis ne apie tai, kurie ten geriečiai ir kurie blogiečiai. Iš tiesų čia susidūrė dvi esminės pasaulėžiūros sistemos. Todėl šią bylą galima laikyti Lietuvos visuomeninio mentaliteto kaitos egzaminu.

 

Pažvelkime į N.Venckienės šalininkų pusę. Ši pusė sako, kad visą tyrimą iš tiesų atliko visuomenininkai ir žurnalistai, o teisėsaugos sistema tik tuo ir teužsiima, kad šiuos faktus kaip nors sumerkti į drumstą vandenį. Čia mes matome, kad daugiau ar mažiau yra kalbama faktų, įkalčių kalba. Ši pusė ieško duomenų, patvirtinančių jų teisumą ir šiuos duomenis viešina. Jie daugiau ar mažiau kalba kaip turėtų kalbėti kaltintojas teisme. Jei norėtumėte patikrinti šią prielaidą, siūlyčiau vieną ekspertai.eu straipsnį, kuriame glaustai išdėstyta visos pedofilijos istorijos esmė.  

 

Kitą stovyklą, kad būtų kuo neutraliau, pavadinkime L.Stankūnaitės šalinininkais. Ši pusė kalbėti faktais ji nemėgsta. Jie kalba moralizavimais.. Ar dažnai girdite duomenų, įrodinėjančių šios pusės nekaltumą? Ne, jie tik rimtu veidu tikina, kad yra būtent kaip jie ir sako. Ši stovykla pabrėžia abstrakčius teisingumo principus ir aiškina, kad jei jų nesilaikysime, sugrius teisingumo sistema, su savimi nusitemps ir visą valstybę. Atitinkamai, tie, kurie prieštarauja V.Kondratjevo ar pan. sprendimams, yra valstybės griovėjai, nihilistai, t.t. Jų pasekėjai – naivūs suklaidinti žmogeliai. Jei norėsite pažvelgti į šios pusės argumentaciją, siūlau D.Pūro straipsnį.

 

Kaip jau minėjau, už teisinio, socialinio konflikto dar giliau slypi ir teologinė priešprieša. Tai dviejų pasaulėžiūros sistemų kova: kas svarbiau – tiesa ar tikėjimas?

 

Kaip sakė Karalius Saliamonas, tiesa yra skirta tiems, kurie jos aktyviai ieško.  Tiesos paieškos – tai darbas. Paimkite bet kurią sritį, norėdami sužinoti kas teisinga, o kas ne. Mes turime tirti ir nagrinėti! Daryti tą patį, ką daro bylos tyrėjai – susirinkti pirminius faktus, apklausti liudininkus, o po to sėsti ir šią informaciją gerai apmąstyti. Tyrėjai dėliojasi įvykių versijas ir žiūri, kurios labiausiai atitinka faktus, o jei atitinka, kiek ta versija turi savyje potencialo būti išsipildžiusia versija minėtomis aplinkybėmis. Kitaip sakant,  jie dėliojasi įvairias įvykių versijas ir žiūri, kuri labiausiai atitinka sveiką protą. Tą tyrėjo darbą pratęsia ir teisėjas teisme. Jis egzaminuoja jo darbą ir leidžia kitai suinteresuotai pusei atskleisti jo trūkumus. Taip dėliojant faktus ir vyniojant versijų siūlus paprastai ir išlenda tiesa. Na, bent jau kiek tai žmogui įmanoma nustatyti. Kaip ten bebūtų, tai geriausias kol kas mums žinomas būdas nustatyti kas teisus, o kas ne.

 

Teisėsaugos gerbėjų pusė šioje byloje atstovauja anaiptol ne teisiniam mąstymo būdui. Jie kalba kaip kunigas. Kai Katalikų bažnyčia prieš keletą metų įklimpo į analogišką pedofilijos skandalą, kunigai mums į akis pūtė „švento tikėjimo“ miglą. Rimtu veidu tvirtino, kad net ir kunigai ne visi tobuli, kad jie viską išsiaiškins (tik, žinoma, be visuomenės pagalbos), kaltus tikrai nubaus, teisingumą tikrai atstatys, ir Bažnyčios šlovę būtinai atkurs. Mes matėme skausmo išvagotus šventeivų veidus, kad per kelių nedorėlių kunigų paklydimus buvo taip suterštas šventas Bažnyčios vardas, ir kad per juos tiek žmonių pradėjo abejoti... O abejoti – tai praktiškai tas pat, kas atiduoti savo sielą velniui. Todėl garbūs kunigai mus kvietė išlaikyti rimtį ir pasisemti tikėjimo. Tikėjimas, Kristus mus amžiais saugojo - padės ir šį kartą. Daugybė gerų žmonių suabejojo. Tai ne jų kaltė. Jie paklaidinti. Jie turi teisę laikinai suabejoti, tačiau geri yra tik tie, kurie abejones sutramdys ir grįš į „šventąjį tikėjimą“. Atstatykime Bažnyčios autoritetą ir pašlovinkime Kristaus vardą!

 

Kristus, kaip žinome, grasina amžinu pragaru tiems, kurie netiki. Todėl jei visu tuo patikėjote – laibai gerai! Jūsų siela saugi ir rūpesčiai jūsų daugiau tikrai nebekamuos. O jei savo paklydimų nesugebėjote sutramdyti ir kapstotės kur yra tiesa – skaitykite toliau.

 

Ekspertai.eu neseniai publikavo straipsnį, kuriame rėžia tiesiai šviesiai – D.Pūras yra saugumo agentas. Paskaitykite iš jo straipsnių pateikiamas ištraukas ir jūs suprasite, kad D.Pūras apie teisingumą viską žino ir supranta, o jums telieka tikėti:

 

Sunku suprasti, kas slypi už tokio tvirto įsitikinimo jų remiamos D.Kedžio sesers neklystamumu, jei dėl tokio įsitikinimo net imta aukoti ir patį teisingumą. Kerštaujama teisėsaugai? Protestuojama prieš Lietuvos elitą? Paradoksalu, bet taip besielgiantys piliečiai jau kuris laikas patys tapo teisingumo vykdymo kliūtimi.

 

Kita citata:

 

Šiandien bėda nebe ta, kad teisėsauga blogai dirba. Šiandien teisėsauga jau vien dėl visuomenės dėmesio šioje skandalingoje byloje stengiasi skrupulingai vykdyti įstatymus. Bėda ta, kad dabar jai trukdoma, ir trukdo ne bet kas, o atkakliai primetama nuomonė, kad tiesa yra laikinosios globėjos pusėje.

 

Štai toks saugumietis Kristaus veidu. Jis viską žino ir supranta, nes jį atsiuntė Dangiškasis tėvas. Palaiminti tie, kurie į jį tiki, o dar labiau palaiminti tie, kurie tiki nematę.

 

Taigi tikėjimas be tiesos yra tik kankinantis absurdas. Tikriausiai žinote tą anekdotą, kai durniai beprotnamyje laimingi nardo į baseiną, o jei bus geri, tai gydytojas žadėjo dar ir vandens pripilti!.. Štai kas yra tikėjimas be tiesos!

 

Iš kitos pusės, judaizmas visuomet centrine vertybę laikė būtent tiesą. Negalima tikėti į ką nors, jei tai nėra tiesa. Todėl prieš tikint turi pasidomėti į ką įtikėsi. Judaizme sakoma, kad mes turime „žinoti ir tikėti į D-vą“. Tai reiškia, kad turime pareigą pirma susirinkti faktus, juos blaiviai apsvarstyti, ir tik po to įtikėti. Tikėjimas turi būti žingsnis, išplaukiantis iš žinojimo. Tiesa, judaizme taip pat yra nuostatų, kurias reikia priimti tikėjimu, tačiau tik po to, kai gauni daugybę neatremiamų argumentų, kad tai vientisa ir teisinga pasaulėžiūros sistema.

 

Daug kas mano, kad tikėti net ir į nelabai tikslius dalykus nėra taip jau blogai. Pavyzdžiui, sako, kad močiutėms tikėjimas labai reikalingas, nes be to jos praras paskutinę viltį. Taigi reikėtų paaiškinti, ar aklas tikėjimas gali būti naudingas.

 

Pradėkime nuo apibrėžimo. Tikėjimo apibrėžimas – tai viltis, paremta noru, kad taip ir būtų. Net neminėsiu to, kad tikėjimas daro mus aklais ir kliudo domėtis tuo kas teisinga. Ne tik kad domėtis, tikinčiam asmeniui gali panosėje padėti neatremiamus įrodymus, o jis tik mosikuos rankomis ir kartos – o aš tikiu, tikėjau ir tikėsiu!..

 

Bjauriausia neteisingo tikėjimo savybė – kad jis iš tiesų suteikia šiek tiek naudos. Aklas tikėjimas veikia kaip ir narkotikai – suteikia laikiną pasitenkinimą, tačiau po to seka nesibaigiančios pagirios. Sakykime, įtikėjome tuo, ką mums šneka saugumo agentas D.Pūras. Įtikėjote, kad teisėsaugos sistema nuoširdi. Kad ji pasimokė ir atgailauja dėl savo klaidų. Kad nuo šiol jų daugiau tikrai (!) nebedarys. Ar gausite nors kokios naudos, jei priimsite tokius patikinimus? – Žinoma, kad šiokios tokios varganos naudos gausite. Jūs galėsite mėgautis iliuzija, kad viskas aplinkui susitvarkė savaime, kad blogiečiai susiprato ir atvirto į dorus piliečius. Sielai kaip ir ramiau tampa. Tačiau ar reikia minėti, kas jūsų laukia po to, kai iliuzija išsisklaidys?

 

Tiesa yra krūvis mūsų psichikai. Todėl ištisus šimtmečius jos nemėgome ir dabar dar tik prie jos pratinamės. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. Tiesa išlaisvina – čia jau Kristus sakė tiesą. Talmudas prideda, kad Tiesos jungas tik iš pažiūros sunkus, o iš tiesų lengviausias jungas iš visų.

 

PS Nustoję vaikščioti į mišias ir klausytis „Marijos radijo“, manėte, kad iš kunigų įtakos išsilaisvinote. Tačiau dabar jie jums kalba net saugumo agentų lūpomis!..