Objektyvus žvilgsnis į mūsų kultūrą geriau nei kas kita paaiškina mūsų nusistovėjusias blogybes ir parodo išeitį. Kultūra ilgą laiką mums buvo šventa karvė – kai kultūros daug, turėtų pasipilti visokeriopas gėris, o gėrio stoka reiškė, kad kultūros stinga. Tačiau kultūros paskirtis – rūpintis ne universaliomis, o lokaliomis tiesomis. Kai susipainiojame ir kultūrai paskyrėme vietą, kuri priklauso (neiškraipytai) religijai, nebegalime susigaudyti, kodėl mus puola nelaimės, juo labiau kaip nuo jų apsiginti. Taigi mūsų bėdų kertinė diagnozė – kultūra, tapusi stabu.

 

Šią išvadą galima puikiai iliustruoti pasigilinus į mūsų pilietinio pasyvumo priežastis. Taigi sutelksime žvilgsnį į mūsų tradicinę kultūrą ir pažiūrėsime, ar tai nepadėtų mums paaiškinti, kodėl leidžiame valdžiažmogiams mus nepaliaujamai žeminti.

 

Kaip žinome, Šiaurės Vakarų Europa pasuko miesto kultūros keliu. Laisvieji miestai tapo asmens laisvės idėjos šaukliais. Miestietis visų pirma buvo suinteresuotas atsikratyti didiko valdžios ir pats kurti savo gyvenimą. Todėl Vakaruose įsitvirtino požiūris, kad visuomenei yra geriau, kai patys piliečiai be uolaus valdžios kišimosi kuria savo gerovę.

 

Tačiau toks mentalitetas neįsitvirtino Rytinėje Europos dalyje. Čia neišsivystė miestų kultūra, ūkis buvo orientuotas į žemdirbystę. Miesteliai, bent jau pas mus, buvo palikti daugiausia žydams, kurie vystė savo savarankišką, su pagrindine nesusisiejančią kultūrą. O pagrindinė kultūros kryptis baudžiavinėje Rytų Europoje buvo bajoriška kultūra.

 

Kultūros ir švietimo židiniais tapo tie patys didikai, kurie buvo nustumti nuo avanscenos Vakarų Europoje. Tai buvo praktiškai vergovinė santvarka. Todėl nereikia stebėtis, kad baudžiauninkai buvo visiškai neišsilavinę, o bajorams išsilavinimas nebuvo gyvybiškai būtinas.

 

Įsitvirtino bajoriškos garbės kultūra. Didikai priešpastatė save neišprususiems valstiečiams ir save vaizdavosi šalies ir kultūros gelbėtojais. Jie sudarė kritinę masę kultūros vartotojų, todėl esamomis sąlygomis jie iš tiesų buvo esminis kultūros sklaidos laidininkas. Iš kitos pusės, kaip jau minėjau, bajorui nebuvo jokio gyvybinio poreikio laikytis kultūros bei padorumo normų. Tai buvo reikalinga tik pasirodyti prieš savo luomo atstovus. Taigi bajoriškos garbės, orumo ir kitų bajoriškų vertybių laikymąsi užtikrino tik kitų dvariškių priežiūra. Tačiau kas, jei niekas iš tavo luomo tavęs šiuo metu nemato?

 

Paprastai sakant, dvariškis stengėsi pasirodyti kuo labiau išpuoselėtas kitų bajorų akyse, tačiau tai jam netrukdė be gailesčio išnaudoti savo „chalopus“ dėl kuo didesnio pelno ar šiaip sadistiškai pasimėgauti.  

 

Taip Rytų Europoje įsitvirtino savivalė, susimaišiusi su protarpiais blykstelinčiais garbės, orumo, gailestingumo pasireiškimais. Pažvelkime, ką tokia kultūra reiškė nelaisvam valstiečiui.

 

O valstiečiui tai reiškė, kad ponas su juo gali daryti ką panorėjęs, tačiau poną veikia tam tikras ribotas supratimas apie garbę ir sąžinę. Tai protarpiais leidžia baudžiauninkui išsisukti nuo nuožmiausių pono kėslų. Kadangi ponas jautrus postringavimams apie jo maloningumą, jam kartais įmanoma sukelti gailestį, apeliavimas į pono geraširdiškumą, maldavimai tapo pagrindiniu valstiečių įtakos įrankiu savo šeimininkams.

 

Kai Vakarų Europoje dominuoja žmogaus savarankiškumo idėja, Rytų Europoje įsitvirtina paklusnumo ir apeliavimo į pono gerumą kultūra. Sumanus valstietis yra tas, kuris sugeba išlaviruoti nesukeldamas pono rūstybės ir sugebėdamas išmelsti kuo daugiau jo malonės. Taip jis apgina savo varganą ūkelį ir šeimą nuo bėdų ir susikurią labai jau santykinę gerovę. Taip valstiečiai žaidžia ponų polinkiu į mesianizmą.

 

Tokie santykiai formuoja iškreiptą pseudo kultūrą, paremtą išoriniu blizgesiu, kūniškais malonumais ir noru pasirodyti. Kraštutinis šios kultūros pasireikšimas – pažiūrėkite šį epizodą iš Naša Raša. Iš vargšų pusės yra stiprus polinkis aptarnauti tokią didikų kultūrą, nes tuomet jiems nubyrės trupiniai. Tuo metu, kai ponas tenkina savo lytinius, apsirijimo ar panašius instinktus, jis būna maloningas. Todėl gera būti blizgesio šešėlyje, aptarnauti poną, kai jis tenkinasi.

 

O dabar pažvelkime, kaip bajoriškos kultūros apraiškos veikia mūsų nūdieną. Pradėkime nuo baudžiauninko perėjimo į laisvąją visuomenę. Žinoma, nelaisvas žmogus palaiko išsilaisvinimo idėją, nes niekas nenori būti pavergtais. Tačiau pavergtojo žmogaus supratimas apie laisvę yra naivus. Jis įsivaizduoja, kad pakaks išsilaisvinti iš pono priespaudos ir jis kaipmat suklestės. Taigi laisvės aušra pasirinkama su didele viltimi.

 

Deja, šios viltys greitai subliūkšta. Kad tavo kiemas klestėtų, turi jį prižiūrėti. Kad klestėtų demokratinė valstybė,piliečiai turi ja rūpintis. Tačiau išsilaisvinęs baudžiauninkas neturi tokio supratimo. Jis ne savo ūkio reikalais rūpindavosi tik tuomet, kai grėsdavo prievarta. Todėl nelaisvi žmonės į savo valstybę žiūri, V.Landsberio žodžiais, kaip į kolūkį, kurio turtas yra „niekieno“ ir jį galima ištampyti.  Tuo pačiu yra tikima, kad valstybe turi pasirūpinti valdžia, o paprastais žmonėmis turi pasirūpinti ta pati valstybė. Žodžiu, tai, ką anksčiau darė ponas, dabar turi daryti valstybė.

 

Taigi buvęs baudžiauninkas turi nerealių lūkesčių, kad valstybe ar net juo asmeniškai laisvoje visuomenėje kas tai pasirūpins, o tuo pačiu visiškai nerealiai vertina savo prievoles valstybei. Tas baigiasi tuo, jog į valdžią sulenda savanaudžiai demagogai. Buvusiam baudžiauninkui smagu girdėti riebius pažadus, klausytis kaip ponai jam pataikauja. Iš esmės jis elgiasi taip, kaip elgdavosi jo ponas – bus maloningas tam, kuris labiau nusižemins. Taigi rinkimų kampanija – valdančiųjų pa(si)žeminimo teatras. Ar verta stebėtis, kad valdantieji po rinkimų tuoj pat pamiršta pažadus ir stengiasi atkeršyti?

 

Žodžiu, visuomenės atsisakymas vykdyti savo pareigas valstybei, vykdyti politikų veiklos priežiūrą, prisidėti prie visuomeninės problemų sprendimo veda prie to, kad įsigali specialieji interesai – verslo, partijų, valdininkų klanų, t.t. Valstybę uzurpuoja nauji ponai.

 

Buvęs baudžiauninkas pasijunta apgautas. Jo vilčių, susijusių su laisva valstybe, niekas net neketina pildyti. Tada jis puola į įtūžį ir postringauja, kad tuos niekšus visus derėtų iššaudyti. Jis ilgisi kietos rankos, kuri „įves tvarką“. Jei jo valia išsipildo ir ateina valdovas su kieta ranka, tai jis pirmu reikalu apriboja paprastų žmonių laisves. Baudžiauninkas vėl patenka į baudžiavą ir dėl to iš pradžių netgi džiūgauja.

 

Tas paaiškina, kodėl bajoriškos kultūros kraštai turi polinkį į autoritarizmą. Ir ne tik Europoje. Štai Egiptas visai neseniai išsivadavo iš tirono. Visi tikėjosi, kad bus demokratija. Tačiau demokratijos nėra ir nebus, nes tam netempia šios šalies piliečių protas. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Pakistanas atrodė kaip didžiausia demokratijos viltis trečiame pasaulyje. Kur ši šalis šiandien?

 

Tačiau geriausias nelaisvos kultūros pavyzdys mums būtų Rusija. Iš pradžių Rusija deda viltis į carą. Kai šios viltys žlunga, liaudis dejuoja ir inkščia. Tačiau padėtis vis prastėja. Kai situacija tampa nebepakenčiama, liaudis galų gale sukyla ir viską šluoja savo kelyje. Rusijoje tai vadinasi smuta. Po šio chaoso laikotarpio neišvengiamai ateina koks nors tramdytojas, kuris riaušininkus sudoroja geležiniu kumščiu ir „įveda tvarką“. Šia „tvarka“ liaudis vėl kurį laiką džiaugiasi, deda į ją viltis. Viltys žlunga, ilgas dejavimo inkšimo laikotarpis, po to vėl chaosas ir riaušės, po riaušių vėl geležinė ranka.

 

Mūsų istorija, žinoma, panaši į Rusijos, tik šie ciklai ne tokie ekstremalūs.  Mes buvome baudžiauninkai, sugalvojome turėti savo valstybę. Trumpas demokratijos laikotarpis, tačiau politikų savivalė mums nepatinka, ateina Smetonos režimas. Natūralų ciklą kiek sutrikdo sovietinė okupacija, tačiau po to išsilaisvinimas, trumpas demokratijos laikotarpis, partinės nomenklatūros įsigalėjimas, tvirtos rankos troškulys, ateina D. Grybauskaitė su pažadais įvesti tvarką.

 

Taigi mūsų pilietinis pasyvumas – vėlgi kultūrinis prakeiksmas. Jį sustiprino tai, kad tautininkai bajorišką kultūrą paskelbė svetima, todėl mums tapo dar sunkiau susigaudyti kaip ši kultūra mus veikia.