Esu baigęs VU humanitarines studijas, kur žodis „kultūra“ buvo pateikiamas kaip absoliučiai teigiamas. Jei asmuo elgiasi gražiai ir brandžiai, tai dėl aukštos kultūros. Jei ne, tai jis nekultūringas, arba žemos kultūros. Žema kultūra, suprask –per mažai kultūros. Taigi mums buvo diegiama kaip savaime suprantamas dalykas, kad kultūra yra absoliutus gėris,o blogis – jos nebuvimas.

 

Prireikė 15 metų, kad išsivaduočiau tuo tokio supratimo. Pirmasis mane pažadinęs skambutis buvo vieno žydo, išgyvenusio holokaustą, prisiminimai apie nacių budelius. Koncentracijos stovyklų vadovai ir vyresnieji budeliai buvo, be abejonės, kultūringi žmonės. Dieną naikindavo žydus, o vakarus praleisdavo su  šeimomis klausydamiesi J.S. Bacho ar kitų muzikos klasikų kūrybos.

 

Apskritai visos vokiečių tautos niekaip nepavadinsi nekultūringa. 20 amžiaus pirmojoje pusėje jų kultūra pirmavo pasaulyje. Tačiau tai jiems nesutrukdė išsirinkti nacius į valdžią ir leisti A.Hitleriui teisėtai įvesti diktatūrą. Taip pat nesutrukdė kultūringiesiems vokiečiams (norėjau rašyti su kabutėmis – senas įprotis) aklai atsiduoti Hitlerio valiai, remti gretimų tautų užkariavimus. Neužfiksuota praktiškai jokių atvejų, kad SS kareiviai būtų atsisakę vykdyti taikių gyventojų egzekucijas. Per visą Vokietiją tebuvo 6 atvejai, kai katalikai atsisakė eiti į kariuomenę (protestantų santykinai dar mažiau). Vokietijoje nebuvo tokios šnipų verbavimo sistemos kaip pas sovietus – vokiečiai skųsdavo gestapui iš idėjos. Ir, aišku, nacių laikotarpiu mažai kam užkliuvo nacių teorijos apie nežmogius, pusžmogius, kuriuos reikia paversti vergais arba išnaikinti kaip uodus.

 

Apskritai visa Europos istorija rodo, kad aukšta kultūra ir barbarizmas čia nuolatos keitė vienas kitą. Iš pažiūros nesutaikomi priešai, tačiau retai kada pernelyg toli vienas nuo kito. Tiesiog kultūros suklestėjimo laikotarpį keisdavo barbarizmo laikotarpis, ir atvirkščiai. Tad jei mūsų kultūra tokia jau vienareikšmiškai teigiama, kodėl po jos sekdavo griovimo laikai?

 

Deja, kultūra nėra toks jau besąlygiškas gėris, o tokia samprata – civilizacinis paklydimas. Visuomenės kultūra - tai jos kolektyvinių įsitikinimų suma. Dažnai literatą, kuris maištauja prieš nusistovėjusias normas, vadiname kultūros atstovu, tačiau iš tiesų yra bene priešingai – jei toks asmuo kovoja prieš visuomenės kultūrą, tai kaip jį galime vadinti kultūringu?

 

Tai kuris labiau kultūringas – ar tas, kuris aklai laikosi nusistovėjusių kultūros normų, ar prieš jas maištaujantis?

 

Kad atsakytume į šį klausimą, pirma turime pasigilinti į tai, kas gi yra kultūra. Kultūra – tai dviašmenis kardas. Viena vertus, ji suformuoja įsitikinimus, kurie daro mūsų gyvenimą civilizuotesnį. Tačiau neretai kultūra suformuoja ydingus įsitikinimus, kurie mums tik kenkia.

 

Štai vienas ryškus pavyzdys – alkoholio gėrimo kultūra. Retas pasiginčys, kad tai kultūra – yra savi apologetai, savo tradicijos, kultūros normos, t.t. Jei blaiviai pažvelgsime į faktus, pamatysime, kad ši kultūra (ir vėl norėjau dėti kabutes) į kapus nuvaro ženklią dalį mūsų visuomenės. Anot statistikos departamento, dėl alkoholio vartojimo kasmet žūva apie 1000 gyventojų – tai daugiau nei 5 kartus daugiau negu keliuose.

 

Tačiau nepaisant tokių skaičių, jokio karo alkoholiui nėra paskelbta. Priešingai, aludariai nesunkiai susiranda sau piliečių, kurie aiškina, kad matyti alkoholio reklamą jiems stačiai būtina, nes draudimas pažeistų jų pilietines teises.

 

Alkoholio kultūra tikrai ne vienintelė, kuri mums akivaizdžiai labiau kenkia nei padeda. Paimkime kad ir tautinę kultūrą. Ši liepia piestu užsipulti kiekvieną, kuris ką nors pozityvaus pasakys apie žydus. Kad iš žydų galima daug ko išmokti ir taip pasigerinti gyvenimą, nesiginčija nė vienas, kuris pamėgino juos pastudijuoti. Tačiau masinio intereso nėra. Yra tik arši gynyba, paremta mitais apie žydus.

 

Imkime kad ir literatūrą. Niekas nesiginčija, kad tai kultūros dalis. Šiuo požiūriu ypač įdomus literatūrinis fenomenas yra tragedijos žanras.Tragedija – tai antikos graiko išradimas, kuris, trumpai tariant, leidžia pajusti pasitenkinimą iš to, kad aukštų tikslų siekusiam žmogui nepasisekė. Europa šį žanrą pasigavo ir plėtojo toliau – puikiai žinomos ir visus žavinčios Šekspyro tragedijos, tragikomiškasis Don Kichotas, „Faustas“, t.t. Tačiau retas kuris žino, kad šio žanro persmelkta visa 20 amžiaus Vakarų Europos literatūra. Čia centrinis motyvas yra prie visuomenės nepritampantis ir per tai su(si)naikinamas herojus. Visa tai būtų normalu ir sveika, tačiau tragedija pasižymi tuo, kad pateikia klausimus, bet ne atsakymus. Taigi nemaža literatūros dalis – kaip mitas apie Ikarą. Graži istorija su liūdna pabaiga. Deja, nepasiūlant sprendimo.

 

Visi susidomėję sekėme B.Spears tragediją – skyrybos su J.Timberlake‘u, narkotikai, psichiatrai ir t.t. Kokiame skyriuje buvo šios naujienos – nusikaltimų ir nelaimių ar kultūros? Taigi tragedija gali vykti prieš pat mūsų akis. Reaguosime kaip senovės graikai – gėrėsimės ja ir jausime meninį pasitenkinimą, o ne degte degsime noru padėti.

 

Kultūra pamažu skyla į daugybę ne visai patrauklių kultūrų: populiarioji kultūra, jaunimo klubinė kultūra, mirties kultūra, gėjų kultūra ir t.t. Taigi matome, kad kultūra kaip reiškinys yra anaiptol ne vien pozityvus, o palikus ją nekontroliuojamai vystytis, anksčiau ar vėliau veikiausiai būsime priversti prieš ją sukilti.

 

Tačiau štai kas svarbiausia. Kultūra, gera ji ar bloga, yra gyvas organizmas. Ir kaip gyvas organizmas jis siekia išgyventi ir plėstis. Įsitvirtinusi kultūra veržiasi įvairiais brutaliais būdais, o puolama kultūra kovoja dėl išlikimo. Ir visai nesvarbu, ar tai aukštoji kultūra, ar tik jos šešėlis. Net ir J.S.Bachas kovotų (o gal ir kovojo) už teisę kurti. Jį palaikytų rėmėjai – šios kultūros šalininkai. Ypač gerai tai suvokiame susidūrę su tautine kultūra – puikiai žinome, kas vyksta, kai koks nors svetimtautis pradeda į ją atvirai kėsintis.

 

Šiuo požiūriu bet kokia kultūra yra akla. Ji savęs nemėgina analizuoti, valytis nuo neigiamų įtakų, šalinti tai, kas akivaizdžiai prasilenkia su tiesa. Tai krito į akį Nobelio premijos laureatui, Lietuvoje gimusiam Česlavui Milošui. Jis pastebėjo, kad tarpukario Vilniuje siautėjo toks lenkiškas nacionalizmas, kuris visus nors kiek mėgindavusius nukrypti nuo jo normų skelbdavo išdavikais. Žinoma, lygiai tas pat buvo būdinga ir lietuviškajai pusei – Tauta, Bažnyčia, Tėvynė buvo tie idealai, kuriems bet koks normalus žmogus turėjo besąlygiškai atsiduoti. Tačiau, kaip pastebi Č.Milošas, tokia kultūra atimdavo iš asmens individualumą, visus vertė atitikti vieną kurpalių. Taigi, čia turime reikalų dar ir su diktatoriška kultūra.

 

Tad kai mūsų intelektualai ima priekaištauti tautai, kad ji iracionali, jie užsipuola tautinę kultūrą. Pavyzdžiui, V.Laučius išleido knygą „Maištas prieš protą“. Kodėl tuomet liaudis to neskaito, nesidomi, o priešingai, dažniausiai užsipuola dėl to, kad išgirdo apie save tiesą? Kultūra įkalina. Visi mes esame aplinkos produktai. Meluojame sau, kad kultūros norma – tai mūsų asmeninis pasirinkimas. Deja, tuo galime įsitikinti tik tuomet, kai pažystame alternatyvas, esančias už mūsų kultūros ribų. Pavyzdžiui, aš priėmiau judėjiškas pažiūras, nes palyginau tai su savos kultūros pažiūromis ir įsitikinau jų pranašumu. Tačiau dažniausiai tokį mano pasirinkimą įnirtingai puola prisiekę krikščionys, kurie nė už ką nesutinka objektyviai pasidomėti judaizmu. Įdomu, ar jie vis dar taip pat įnirtingai gintų krikščionybę, jei būtų gimę arabų kraštuose musulmoniškoje šeimoje?

 

Tad apskritai imant gėris ar blogis yra kultūra? Mano atsakymas būtų toks – jei kultūra dera su Tiesa, tuomet tai gėris. Jei prieš ją maištauja, tuomet tai blogis. O kas yra teisinga – tą nustato deja ne kultūra, o religija. Religijos būna tikros ir iškreiptos. Žmogus turi pajungti savo protą ir valią, kad susigaudytų kas yra kas. Tik toks žmogus pakyla virš iliuzijos rūko ir pradeda iš tiesų būti.

 

 

 

Norintiems daugiau pasidomėti apie autentišką religijos ir kultūros santykį, prašom išklausykite STI radijo laidos įrašą http://www.ziniur.lt/lt/archyvas/2011/232/sekmingos-tautos-ideja/12810/apie-religijos-kulturos-visuomenes-politikos-sasajas.