Netrukus jums pamėginsiu įrodyti, kad mūsų šalis kenčia alkoholio okupaciją. Palyginkime tai su rusų okupacija ir pažiūrėkime ar nėra panašumų.

 

Okupacijai būdinga tai, kad svetimos jėgos prisistato jėga ir pareiškia, kad jos yra savesnės nei savos pajėgos. Okupantai uzurpuoja viešąją komunikaciją, valdo politiką ir gaudo disidentus.

 

Pažiūrėkime, kaip ten yra su alkoholiu. Alkoholio okupacija yra moderni, tad ji nenaudoja atviros jėgos, o užsiima viešojo proto manipuliacija. Ji viską sustato taip, kad be jos viešasis gyvenimas atrodo stačiai nebeįmanomas. Pavyzdžiui, be alaus reklamos neišgyvens žiniasklaida. Žlugs sportas. Lietuva nebepasieks tokių pergalių krepšinyje, tad žlugs Lietuvos įvaizdis. Alkoholis – geriausia, ką turime.

 

Okupantas pradeda mums plauti smegenis, kad alkoholį reikia vartoti taip, kad neprisidarytum sau žalos. Jei prisidarysi – bičiuli, mes juk tave įspėjome! Kodėl buvai toks neatsakingas? Taigi į teismą nepaduosi, nes jie, matai, labai stengėsi, kad taip nenusivažiuotum. Okupantas susuko filmą su Berankiu, kur tas aiškina, kad niekuomet negėrė. Okupantas apsisaugo nuo pernelyg pavojingų kaltinimų, nuo teisinės atsakomybės, ir pasipuošia save medaliu – socialiai atsakingas verslas!  

 

Yra okupacija – turi būti kolaborantų ir disidentų. Prašom! Kolaborantai – tai visokie alkopramonei parsidavę politikai, meno, sporto, kultūros veikėjai. Tai, ką sovietmečiu vadinome nomenklatūra. Alkoholinė sporto, kultūros nomenklatūra maitinasi alkoholio pinigais ir džiaugiasi lengvu gyvenimu. Kai prireikia, palaiko savo šeimininką. Jie rašo įvairius raštus, kad be alkoholio reklamos sportas ir kultūra niekaip neišgyvens. Rauda krokodilo ašaromis, kad alkoholio vartojimo propagavimas vardan sveikos ir kultūringos ateities yra neišvengiamas.

 

Yra ir politinė alkoholio nomenklatūra. Šie gauna būtiną partijoms paramą. Dabar jie neriasi iš kailio įtikinėdami, kad be alkoholio reklamos (vadinkime daiktus savais vardais – alkoholio skatinimo) valstybė neturi šviesios ateities. Juos aktyviai palaiko žurnalistinė nomenklatūra. Šie pasirūpina, kad viešojoje erdvėje sklandytų tik okupantui palanki informacija. Cenzūruoja, blokuoja alkoholizmo pramonei nepalankią informaciją.

 

Partijų šulai prievartauja savo mažuosius kolegas seime, kad būtinai pritartų alkoholio skatinimo įstatymui. Šulai už tai jie gauna pinigų ir žiniasklaidos eterio per rinkimus. Mažuliai už tai patenka į seimą ir gali vėl nerūpestingai gyventi, jei tik balsuos kaip pasakys partijų vadai.

 

Yra okupacija –yra ir besipriešinančių okupacijai. Šie vadina daiktus savais vardais ir aiškina, kad esame pavergti. Už tai žurnalistinė nomenklatūra juos vadina bepročiais. visuomenės priešais. Pamenu, M.Gorbačiovas sąjūdiečius vadino „nacianalystais“, o alkoholio okupantai mus apšaukia rėksniais ir radikalais.

 

Be to, dar egzistuoja ir pakalikai ar šiaip naudingi idiotai. Šie okupaciją laiko gera ir naudinga padėtimi, aktyviai reiškiasi, kad nebūtų išlaisvinti.  Tokie kovoja, kad ir toliau galėtų mėgautis per televiziją „Švyturio“ propaganda. Aiškina kad tie, kurie kovoja prieš alkoholio skatinimą televizijoje, pažeidžia jų pilietines teises. Tačiau dar nesu gavęs įsitikinti, kad tokie iš tiesų nuoširdūs, o ne apmokami alkopamonės agentai. Pastebėjau tik viena – tokie „piliečiai“ šneka lygiai taip pat, kaip ir alkopramonę aptarnaujantys politikai.

 

Na, ir lieka plačioji visuomenė. Ji taip pat su alkoholio  okupacija gana susigyvenusi. Dar nuo kovų su CSKA laikų yra pratę ne konstruktyviai rūpintis savo šalimi, o baubti už Lietuvą per krepšinio varžybas. Todėl patriotizmas Lietuvoje atgyja kai gali pabliauti, o kai reikia kažką naudingo nuveikti – krenta į kulnus. Taigi plačioji visuomenė – alkopatriotai. Tėvynę myli maukdami alų. Gėrisi puikiomis aludarystės tradicijomis ir giriasi užsieniečiams, kad „Švyturys“ – geriausia, ką turime.

 

Beveik visi turi savų priežasčių susitaikyti su okupacija. Politikams – tai kelias į valdžią. Jie iš alkoholio gauna pinigų rinkimams, prasigėrusi visuomenė pasyvi, neša mokesčius ir neužduoda nereikalingų klausimų. Žiniasklaidai – taip pat tinka. Tada jie gali rašyti ką nori ir kaip nori, nes jų tikrasis skaitytojas – alkoholio reklamos užsakovai. Auditorijai taip pat tinka, nes jie gauna informacijos už tai nesusimokėję. O už šią „chaliavą“ moką baisią kainą, kurią atsisako įsisąmoninti.

 

Plačioji visuomenė nenori nieko keisti, nes yra priklausoma nuo svaigulėlio. Anoniminiai alkoholikai tvirtina, kad 10 proc. gyventojų yra priklausomi nuo alkoholio. Tokie – paklauskite daktarų, kurie gydo alkoholikus - visuomet aiškina, kad vartoja saikingai ir kad jokios problemos nėra.

 

Kad problema iš tiesų yra, štai jums akis atveriantis faktas. Kai gydytojas pasiklauso pažengusio heroino mėgėjo, šis taria kai ką pažystamo – „Aš už saikingą heroino vartojimą!“ Narkomanas supranta, kad vietomis papiktnaudžiauja, tačiau tiesiog neįsivaizduoja kaip galėtų būti laimingas be lašelio heroino. Todėl, tikina narkomanas, reikia heroiną naudoti kultūringai, juo nepiktnaudžiauti. Visa jo narkomaninė karjera – tai kova už kultūringą pasimėgavimą heroinu!! Tačiau retas pastebi, kad kuo labiau „mėgaujasi“, tuo greičiau nusirita.

 

Mūsų tūlas tautietis neretai sau įsikalęs į galvą, kad be alkoholio negalės visavertiškai pabūti vakarėliuose, gyvenimas neteks skonio bei spalvų, kad tai bene paskutinis malonumas, likęs jo varganame gyvenime. Alkoholį, kuris pražudo tai vieną, tai kitą jo giminaitį, laiko gėrybe ir įsikibęs jos laikosi. Tuos, kurie į jo „vertybę“ kėsinasi, laiko savo priešais ir atsimušinėja alkopramonės jam įskiepytomis klišėmis. Tokia kultūra. Beje, žodį kultūra sąmoningai parašiau be kabučių. Šis mąstymas - tai iš tiesų tautinio paveldo dalis. Iš kartos į kartą. Be teisės suabejoti.