Šiame straipsnyje iš pradžių apžvelgsime, kodėl girtuokliai mielai nuperka vaikams alkoholio. Vėliau aptarsime, kaip šios įžvalgos padės suprasti primygtinį kai kurių Seimo narių užsispyrimą ir toliau nematyti tragiškų visuomenės prasigėrimo padarinių. 

 

Atrodytų, kas jau kas, o girtuokliai turėtų būti paskutiniai, kurie padeda vaikams įsigyti alkoholio. Tačiau būtent prasigėrusieji neatsispiria pagundai nupirkti svaigalų vaikams. Gauna už tai litą kitą, tačiau vienodai uoliai gali „pasitarnauti“ ir už dyką.

 

Nėra abejonių, kad kiekvienas girtuoklis puikiai supranta, jog įsivėlė į didelę velniavą. Jis mato, kaip alkoholis vieną po kito pasiglemžia jo draugus. Tačiau to nepaisydamas, jis ir toliau žengia šiuo keliu. Ir ne tik pats žengia, bet jei turi tokią galimybę, įtraukia ir kitus – netgi savo vaikus. Tad kur glūdi tokia magiška alkoholio trauka, jei žmonės dėl to sutinka paaukoti save, savo artimuosius ir netgi savo vaikus?

 

Įsigilinę į šio reiškinio esmę, galime matyti mirties instinkto veikimą. Mirties instinktas – tai Zigmundo Froido įvardintas asmeninės savidestrukcijos mechanizmas: asmuo renkasi tarp to, kas jam būtų gerai žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, ir to, kas suteiks pasitenkinimą čia ir dabar, tačiau tai bus pražūtinga tolesnei jo ateičiai. Alkoholis ir yra tokia priemonė – gerai dabar, tačiau ateities sąskaita.

 

Kas vyksta, kai įprotis gerti stiprėja? Viena vertus, įprotis vis labiau silpnina asmens gebėjimą atsispirti destruktyviam troškimui. Kita vertus, tokį žmogų vis labiau graužia sąžinė. Jos balsą girtuoklis, bent jau viešai, apvynioja įvairiais juokeliais. Jis pradeda linksmintis iš to, kas blaiviam kelia šiurpą.

 

Jei aplinkiniai geria tiek pat, kaip mūsų aprašomas svaigulio mėgėjas, tai apramina jo sąžinę. Jei aplinkiniai geria daugiau, svaigalų mėgėjas netgi gali pasijusti esąs tiesiog blaivininkas. Todėl girtuoklis, pralaimėjęs vidinę kovą už sveiką protą, stengiasi savo įpročiu pasidalyti su aplinkiniais. Anksčiau ar vėliau žmonės išsiskiria į nesaikingai geriančiųjų ir gebančiųjų sutramdyti alkoholio troškimą sluoksnius.

 

Tad dabar jau galime atsakyti, kodėl girtuoklis noriai perka alkoholio nepilnamečiams. Jei aplinkiniai irgi geria, tai apmaldo girtuoklio kaltės jausmą ir sumažina jo atskirtį. Taip stikliuko kilnotojas gali kompensuoti skausmingą aplinkinių pagarbos ir savigarbos trūkumą. Kai geria ir jis, ir aplinkiniai, savigraužos jausmas išnyksta. O jei girtuoklio aplinkoje pradeda vyrauti blaivūs asmenys, tai girtuoklis iškart pamato save tokį, koks yra iš tiesų. 

 

Baisiausia yra tai, kad tokie savidestrukciniai polinkiai yra mūsų kultūros dalis. Joje slypi savęs naikintojų tautos, pasižyminčios rekordiškai aukštu savižudybių skaičiumi ir kitais ne mažiau skaudžiais savinaikos būdais, šaknys. Tokių apraiškų galėčiau paminėti nemažai. Visų pirma – tai nenoras sąžiningai dirbti ir atlikti darbą iki galo. Antra – neskiriame pakankamai dėmesio vaikų auklėjimui, nes tai sunkus ir reikalaujantis milžiniškos kantrybės darbas. Trečia – mūsų virtuvėse vyrauja nesveikas maistas: žinome, kad jis kenkia sveikatai, tačiau labai jau gardu tai valgyti čia ir dabar. Ir taip galima vardyti dar ilgai...

 

Viena ryškesnių tokios savidestrukcinės kultūros apraiškų – vieša alkoholio reklama. Rodome savo vaikams gundančias alkoholio reklamas, o po to stebimės, kad jie pradeda girtauti nuo 12 metų ir anksčiau. Tėvai nestoja piestu prieš tokias reklamas, netgi patys rodo vaikams pavyzdį, kaip mėgaujasi alumi ar vynu. Taip vaikai stebi, kaip jų tėvai renkasi tai, kas nesveika ateičiai, tačiau suteikia žemo lygio pasitenkinimą čia ir dabar. O vaikai mūsų ydas, kaip ir mūsų dorybes, padidina kokius keturis kartus. Todėl jei tėvas alkoholikas, vaikas taip pat bus linkęs į alkoholizmą. Ir genai čia nekuo dėti, nes vaikas linkęs mėgdžioti ir išryškinti labiausiai išsiskiriančias tėvų savybes.

 

Dabar jau galime suprasti, kodėl dalis Seimo narių nekreipia dėmesio į tragišką prasigėrimo statistiką. Jų nejaudina tai, kad vos ne kiekviena šeima Lietuvoje turi dėl alkoholio pražuvusių giminaičių. Jų nejaudina ir tai, kad vaikai pradeda gerti vis anksčiau ir vis daugiau. Turbūt jų nejaudina – bent jau ne taip, kad imtųsi tinkamų veiksmų, – niekas. Jie pateisins alkoholio vartojimą, o prieštaravimus nuleis juokais. Kaip girtuokliai šaiposi iš blaivių šventės dalyvių, taip ir mūsų Seimo nariai tyčiojasi iš visuomenininkų, mėginančių pristabdyti masinį girtavimą.

 

Iš viso to, kas išdėstyta, galime padaryti svarbią išvadą – alkoholis naikina žmogaus sąžinę. Kai asmuo pradeda reguliariai tarnauti mirties instinkto polinkiams, nyksta žmogiškosios jo savybės. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius yra pastebėjęs, kad sovietmečiu nė vienas disidentas nebuvo (daug) geriantis žmogus. Palyginkime tai su nesaikingai gėrusia su okupacija susitaikiusia sovietine visuomene. Taip pat žinome, kad nacių pakalikai ar stribai girtavo tikrai daug. Pavyzdžiui, naciai budeliams po „darbo“ dosniai išskirdavo degtinės. Ir iš istorijos žinome, kad kai tauta prasiblaivydavo, atgimdavo tautinė sąmonė. Ryšys tarp blaivybės ir tautinės sąmonės prašviesėjimo yra itin glaudus ir nepaneigiamas.

 

O politikoje išties nemažai alkoholio. Politikai dažnai rengia šventes, kuriose ir patys nevengia prisigerti. Tai jų –kasdienybė. Tuo jų gyvenimas panašus į pramogų pasaulio žvaigždyno. Todėl nėra ko stebėtis, kad tai vienas, tai kitas Seimo narys būna pagautas girtas prie vairo ir kad politikai labai stengiasi, jog būtų panaikintas draudimas Seimo kavinėje pilstyti alkoholį. Dažnas jų (kaip antai Kęstutis Glaveckas) kaip argumentą sako: „Tai juk kas nežino – Seime iš po stalo vis tiek visi geria...“

 

Taigi geriančiam asmeniui kitų asmenų gerovė pradeda neberūpėti. Jam tampa svarbiau gauti savo „malonumo“ dozę, po to prieš save ir kitus pridengti gėdos bei kaltės jausmus. Seimo nariai, raginantys tęsti alkoholio reklamą, visų pirma galvoja apie save. Ir elgiasi lyg tas girtuoklis, skubantis pirkti vaikams alaus. Taigi mes negalime tikėtis, kad mūsų Seimo nariai bus sąžiningi ir padorūs, kol nuolatos piktnaudžiaus alkoholiu.