Neseniai išleistoje Malcolmo Gladwello knygoje „Išskirtys“ rašoma, kad yra praktiškai tik du vaikų auklėjimo tipai. Didelė grupė psichologų ir jų padėjėjų apsigyveno pas skirtingas šeimas ir sekiojo jas kiekviename žingsnyje, norėdami perprasti kaip jie auklėja savo vaikus. Mokslininkai prašė šeimų, kad jos nekreiptų į juos dėmesio – laikytų juos tarsi už naminius pudelius ir prie jų elgtųsi kuo natūraliau. Taip jie kruopščiai fiksavo ir analizavo, kaip tos šeimos auklėja savo atžalas. Po to jie persikėlė į kitas šeimas ir taip pat akylai stebėjo kiekvieną jų žingsnį. Taip jie išanalizavo daugybę šeimų.

 

Tyrėjų nuostabai, paaiškėjo, kad yra iš esmės tik du auklėjimo stiliai. Pasiturintys žmonės auklėjo savo vaikus aiškiai vienu stiliumi, o nepasiturintys – ryškiai išreikštu kitu stiliumi.

 

Skirtumas toks. Turtingieji tiki į aktyvų savo vaikų ugdymą. Jie daug moko savo vaikus. Turtingųjų vaikai kiekviename žingsnyje girdi, koks jų elgesys netinkamas ir koks yra geras. Daug pamokų. Pamokas rengia tiek tėvai, tiek repetitoriai ar būrelių vedėjai. Per vasarą vargšai leidžia laiką dykinėdami kiemuose. Turtingųjų vaikai tuo tarpu skaito ar vyksta į kokias nors ugdomąsias stovyklas. Turtingųjų vaikų ugdymas prasideda anksčiau, jis intensyvesnis ir kokybiškesnis.

 

Vargšų vaikai mokosi tik tiek, kiek jiems liepia mokykla. Vargšų vaikai negali skaityti kokybiškų knygų, nes tėvai tokių jiems neparūpina. Todėl jie „linksminasi“ kieme arba prie televizoriaus (kuris šiems praktiškai neribojamas). Vargšų vaikų tėvai tvirtai tiki, kad vaikystė ir jaunystė yra tas metas, kai reikia „pasidžiaugti gyvenimu“. Turingųjų vaikų tėvai nuolatos kartoja: ką pasėsi, tą ir pjausi.

 

Per ilgesnį laiką išaiškėja du aiškiai išreikšti asmenybės tipažai. Turtingųjų vaikai yra drąsūs, nebijo autoritetų, aiškiai išreiškia savo norus. Kitaip sakant,  jų savivertė aukšta. Turtingųjų vaikų sugebėjimų lygis, vargšų nuostabai, visuomet aukštesnis. Turingųjų vaikai lengvai bendrauja su žmonėmis, savo norus laiko svarbiais ir tiksi, kad aplinkiniai norės juos patenkinti.

 

Vargšų vaikai bijo autoritetų, jaučia stiprų diskomfortą su jais bendraudami. Jie sunkiai priima iššūkius. Vengia nežinomos aplinkos. Bendrauja su lygiais arba menkesniais už save (pastaruoju atveju negaili jiems patyčių). Vargšų vaikai šalinasi iššūkių, jie linkę daryti tai, ką jau yra išmokę ir pratę daryti. Savo norus jie išreiškia nedrąsiai, turi išankstinę nuostatą, kad jų norai kitiems neįdomūs ir niekas tikrai nepuls jų patenkinti. Todėl vargšai taip linkę į aukos mentalitetą ir į neveiklumą.

 

Atrodytų, kad dėl visko kalti materialiniai skirtumai. Tačiau įsižiūrėjus įdėmiau pamatysime, kad turtingieji tėvai yra labiau linkę investuoti į savo atžalas. Pavyzdžiui, mokyti keturmetį vaiką skaičių nieko nekainuoja finansiškai, tačiau atima labai daug atima nervų (sakau tai iš savo patirties). Turtingieji prisiima šią auką ir šiaip ne taip išmoko savo vaikus. Tuo tarpu vargšai yra linkę manyti, kad keturmetį reikia palikti tik žaisti, o vėliau jam natūraliai ateis noras išmokti skaičių. Taigi, turtingieji akcentuoja ugdymą ir pastangas; vargšai akcentuoja komfortą ir smagiai praleistą laiką.

 

Kai vaikai ateina į mokyklą, išryškėja nemažas skirtumas. Turtingųjų vaikai gerokai pralavėję. Jie gana neblogai išmano skaičius ir raides, moka gražiau valgyti ir yra išklausę ne vieną gyvenimiškos patirties pamoką. Pats sunkiausias ugdymo etapas, kai visos pastangos neretai atrodo kaip žirniai į sieną,  jau praeitas. Šių vaikų smegenys praugdytos, jiems geriau sekasi atlikti pirmąsias mokytojo užduotis. Jie atrodo gudresni ir protingesni savo bendraklasių atžvilgiu.

 

Vargšų vaikai, pradykinėję ikimokyklinį amžių, patiria didžiulį šoką. Užduotys jiems atrodo kankinančiai sunkios, niekas nelenda į galvą, dėl savo nesėkmių gėda prieš klasės draugus. Todėl jie, gindami savo savigarbą, taria sau: „Mokslas man neįdomus ir nereikalingas!“. Jie grįžta į vaikystės įpročius – per pamokas renkasi žaidimus ir juokinti savo bendraklasius.

 

Tėvai užjaučia tokį vaiką, taikstosi su vaiko nesėkmėmis mokykloje. Vargšai ir toliau tikisi, kad vaiko bėdos išsispręs kažkaip savaime. Kol šios problemos nepasiekia kritinės ribos. Kai vaikui mokykla tampa visiška kančia, jis pradeda linkti į nusikalstamą elgesį. Štai šiame etape vargšai nubunda ir imasi aktyviai auklėti savo atžalą. Jie daug priekaištauja, demonstruoja atžalai, kaip dėl jo kenčia, stengiasi pakeisti jo elgesį sausa išmintimi.

 

Tad negalima sakyti, kad vargšai neįdeda pastangų auklėdami savo vaikus. Įdeda ne mažiau nei turtingieji. Tačiau jų pastangos pavėluotos - tai tik gaisrų gesinimas. Todėl vargšai nuolatos kenčia nesiliaujančius konfliktus su vaikais ir kaltina visus (o ypač genus) už tai, kad jų vaikas toks nenusisekęs.

 

Taigi du vaikų auklėjimo stiliai, duodantys visiškai skirtingus rezultatus. Yra ankstyvosios ir yra vėlyvosios pastangos.  Ir yra skirtumas – kaip diena ir naktis - kokius rezultatus tos pastangos atneša.

 

Pinigai, aišku, irgi šiek tiek lemia. Turtingieji gali nusamdyti vaikams mokytojų, nupirkti geresnių knygų, t.t. Tačiau esminis skirtumas yra tas, kad turtingieji yra linkę save investuoti ir pasikankinti ugdydami savo atžalą, o vargšai džiaugiasi, kad jų vaikai dienas leidžia laimingi ir nerūpestingi. Po kiek laiko ateina metas nusiimti derlių – investavusieji į savo laukus darbininkai džiaugiasi darbo vaisiais, o tingieji vargsta su usnimis.

 

Tą patį galima būtų pasakyti ir apie visą turtingųjų ir vargšų gyvenimo filosofiją. Pavyzdžiui, seniai pastebėjau, kad dauguma žmonių (skaityk – vargšai) iki 30 metų amžiaus daro viską, kad susigadintų sau sveikatą, o kitus 30 metų – kad nors šiek tiek ją atstatytų. Turtingieji pluša nuo ankstyvo amžiaus darydami karjerą, vargšai trankosi po diskotekas ir rungtyniauja, kuris „padarys“ daugiau mergų. Ir taip toliau, ir panašiai. Bendras modelis čia toks, kad turtingieji deda ankstyvas pastangas, vargšai – kai prispaudžia vargai ir nebeturi kitos išeities.

 

Na, o kai klausiame protingų žmonių, ką daryti, kad Lietuva suklestėtų, jie vienbalsiai atsako: „Jei savo šaliai norite laimingos ateities, turite rūpintis savo vaikais“. Klestinčios šalys išsiskiria tuo, kad ten klesti vaikai. Skurdžiose šalyse suaugusieji „neturi laiko“ ar „galimybių“ pasirūpinti savo atžalomis. Nesunku nuspėti, kur šie du požiūriai nuves.