Ar Lietuvoje gyvena geri žmonės? Sunku pervertinti šio klausimo svarbą. Mūsų dvasiniame kode yra neištrinamai įrašytas poreikis būti geriems. Jei visko nesuvelsime ir nepateikinėsime bloga už gera, tuomet neturėsime kitos išeities, kaip tik būti gerais.

 

Anksčiau dažnai tekdavo girdėti, kad Lietuvoje gyvena geri, nuoširdūs ir malonūs žmonės. Jie taip, tai kodėl Lietuvoje tiek blogio? Kodėl skęstame saviniekoje, bėgame iš savo „gerosios“ šalies kaip iš žiurkių laivo? Tikriausiai nebūsite originalūs ir atsakysite nesusimąstę: tai vis dėl valdžios...

 

Geri, nuostabūs, nuoširdūs žmonės, tačiau jiems nenusisekė su valdžia. Kažkur girdėta ar ne? Patys dažnai sakome, kad rusai – paprasti žmonės - yra dideli geriečiai. Tačiau, kaip teigia rusų liaudies „išmintis“, jiems amžinai nepasiseka su valdžia. Kaip čia yra? Kodėl tokiems geriečiams D-vas amžinai vis siunčia tironą?  

 

Tą patį kalba ir baltarusiai. Ten taip pat gyvena „be galo geri ir nuoširdūs žmonės“, tačiau jų prezidentas, anot vieno vietinio „gerojo žmogaus“, yra „skatyna“ (rus. gyvulys).

 

Dabar jau esame pavažinėję po pasaulį. Nuvažiuosite į Egiptą – ten jus pasitiks geraširdiški, svetingi, plačiai besišypsantys žmonės. Na, gal kiek ir įkyrūs kai nori ką parduoti, tačiau visus pakeri jų nuoširdumas. Dar nesutikau nei vieno, kuris grįžęs iš atostogų tvirtintų, kad egiptiečiai pritvinkę blogio.

 

Pabuvoję Nigerijoje pasakoja, kad žmonės ten gyvena skurdžiai, tačiau yra nuoširdūs, svetingi ir labai malonūs. Tiesiog nuostabūs žmonės tie nigeriečiai! Tik jiems vis amžinai – kur mums tai girdėta? - nesiseka su valdžia. Nors sprok iš apmaudo! Valdo baisūs tironai, susigrobę visus šalies turtus, o „gerieji žmonės“ gūžiasi iš nevilties.

 

Dar daugiau - pasikalbėkite su atskirais mūsų seimūnais, taip pat turėsite pripažinti, kad tai malonūs žmonės. Pažįstu gal penktadalį seimo narių – deja, negaliu besti pirštu nei į vieną ir sakyti, kad tai blogas, nemalonus, piktas žmogus. Net ir seimo darbuotojai apie juos maloniai atsiliepia. Tai kodėl tuomet taip piktinamės tuo savo seimu?

 

Kas gi čia vyksta?

 

Mes kaip civilizacija darome grubią klaidą. Manome, kad nustatyti, kuris žmogus yra geras, o kuris blogas, galima jausmais. Jei asmuo su mumis kalbasi gražiai ir maloniai, tai „jaučiame“, kad jis nuostabus.

 

Dažnai policijoje aferistų aukos verkšlena: „Tačiau jis atrodė toks padorus, taip gražiai kalbėjo, sudarė solidaus verslininko įspūdį ...“. Taigi visai nesunku įsitikinti, kad mūsų taip išgarbinta intuicija kartais skaudžiai paveda. Gražiai atrodo, maloniai kalba ir yra geras žmogus yra du atskiri dalykai.

 

Tad ar Lietuvoje gyvena geri žmonės? Mums taip atrodo, tačiau kaip yra iš tiesų? Pamėginkime save pažinti ir suprasti, kodėl mums taip vis nesiseka su valdžia. Ir kodėl čia tiek nevilties bei ašarų.

 

Koks gi būtų gero žmogaus apibrėžimas? Geras žmogus yra tas, kuris daro gerus darbus ir nedaro blogų. Tikriausiai sutiksite su tokiu apibrėžimu. Blogas žmogus, atvirkščiai, daro piktus darbus ir nedaro gerų. Tačiau tarp šių dviejų kategorijų yra pilka masė – šiek tiek geras, šiek tiek blogas.

 

Pažvelkite į bet kurį nuožmų diktatorių ar banditų vadą – visuomet rasite, kad šie iš paskutiniųjų reikalauja, kad visuomenė taikstytųsi su jų sukurtu blogiu. Jie visai nenori, kad visi taptų tokie pat plėšrūs ir nuožmūs kaip jie. Tokiu atveju ir pats vadas nuolat drebėtų dėl savo kailio. Viskas, ko jie nori – tai kad žmonės būtų geri, tačiau paklustų jų blogiui.

 

Tad blogis visuomet diegia paklusnumo, prisitaikymo kultūrą. Į šią mūsų mentaliteto bruožą – polinkį prisitaikyti, atkreipė dėmesį A.Vaišnys: Lietuviai, kaip ir kitos tautos Rusijos imperijoje – ir carinėje, ir bolševikinėje, buvo mokomi prisitaikymo ne vieną šimtmetį. Prisitaikymas gerokai keičia mąstymą: juk tokiomis aplinkybėmis žmogus nuo mažens yra mokomas viena galvoti, kita sakyti ir trečia – daryti. XIX a. antroje pusėje ši prisitaikymo nuostata buvo diegiama jau labai intensyviai“.

 

Prisitaikėliškumą nes suprantame kaip pakankamai nekaltą blogį. Deja, kaip rašiau, blogis negali veikti niekaip kitaip, kaip tik priversdamas gėrį prisitaikyti. Tačiau prisitaikęs gėris – tai jau nebe gėris. Tai palaužtas, blogio įveiktas gėris.

 

Štai ir turime atsakymą, kodėl mums amžinai nesiseka su valdžia. Esame prisitaikėliai, o blogiui tik to ir reikia. Jei šalyje klesti prisitaikėliškumas, niekas nesipriešina blogiui, tuomet tai blogio palaužtų žmonių visuomenė.

 

Ar verta stebėtis, kad toks „geras žmogus“, vos tik susidūręs su didesne pagunda, kaipmat pasikeičia ir ima kitus „geriečius“ kankinti? Sadomazochizmas, apie kurį esu rašęs anksčiau.

 

Pamenate, gėrio nuo blogio negalime atskirti jausmais. Tam mums reikia gilintis, analizuoti. Todėl dvasiškai neišprusęs asmuo nėra ir negali būti geras. Jis paprasčiausiai dar nesusidūrė su pakankamai didelėmis pagundomis. Užspausti vergai, besiskundžiantys savo skriaudomis, visuomet atrodo kaip dori ir teisingi žmonės. Tačiau paleisk juos į laivę - bus iz griazi v kniazi (rus. iš purvo – į kunigaikščius). Tokie pasižymi tuo, kad tampa dar didesniais tironais nei jų buvęs šeimininkas.

 

Tad geras žmogus iš tiesų yra tas, kuris žino kas teisinga, ir, nepaisant nieko, taip ir elgiasi.

 

Sekantis straipsnis bus apie pirmąjį disidentą pasaulio istorijoje – biblinį herojų Abraomą. Šis, gyvendamas neteisingų įsitikinimų jūroje, pirmasis ėmė vadovautis tuo, kas jam pasirodė tikra ir teisinga. Užtai D-vas jam pasakė: Pradžios. 12:3 „Aš laiminsiu tuos, kurie laimins tave. Ir aš prakeiksiu tuos, kurie keikia tave. Ir per tave bus palaimintos visos tautos žemėje“.