Dažnai rašau apie tai, kad nesusitvarkę su religija (dvasine tradicija) mes neturime galimybių susitvarkyti politikos, o ir apskritai tiek viešojo, tiek asmeninio gyvenimo. Nereikia įdėmaus žvilgsnio, kad pamatytumėme, jog šalys ir visuomenės gyvena tiek gerai, kiek yra kokybiškas jų dvasingumas.

 

Religija – tai šalies likimas. Pažiūrėkime, kaip šalies dvasinė tradicija nulemia šalies raidą. Čia matome akivaizdžius istorinius dėsningumus. Pateikiu ištrauką iš laiško Lietuvos intelektualams:

 

Nesidairysime toli, peržvelgsime kaip sekasi Europoje gyvenančioms tautoms. Nulinis etapas – pagonys ir bedieviai. Nušluoti nuo istorijos avanscenos. Jokia ateistinė visuomenė neišsilaiko ilgiau kaip kokius du – tris šimtus metų. Pagonių Europoje nėra – arba sutiko priimti monoteizmą, arba išrauti su šaknimis.

 

Apačioje rasime čigonus ir musulmonus. Čigonų niekas niekuomet nesugebėjo nei įtikinti, nei priversti mokytis - tai tiesiog gaivališkai prieš švietimą nusistačiusi kultūra. Dėl musulmonų Europoje to kategoriškai negaliu teigti, tačiau, kaip neseniai rašė the Economist (2011 01 25), musulmoniškas Europos valstybes - Albaniją ir Kosovą - valdo nusikaltėliai.  Net keli šimtai gyvenimo Europoje metų nesugebėjo jų paversti tikrais europiečiais.

 

Toliau pagal civilizacijos lygį eina stačiatikiai. Tose šalyse žmonėms šimtmečiais "nesiseka" su valdovais. Rusai apie save mėgsta sakyti, kad jie puikūs, tik jiems per klaidą papuolė negeras valdovas (tiksliau pasakius, valdovas paprastai tyras ir geras, tik viską gadina jo bloga aplinka). Ir taip su valdžia jiems nesiseka amžinai.

 

Dar aukščiau randame katalikus. Šie jau kai kur sugeba pasiekti šiokį tokį civilizuotumo lygį, tačiau niekur nelyderiauja. Katalikai vis bando priartėti prie lyderiaujančių šalių, tačiau jiems niekad niekaip neišeina. Pavyzdžiui, Šiaurės Airijoje, kur katalikai ir protestantai gyvena atskiruose getuose, skurdo ir nusikalstamumo lygis katalikiškuose rajonuose nuosekliai didesnis nei pas protestantus.

Ypač dėmesio nusipelno Italija - mūsų kelrodė žvaigždė dvasiniame pasaulyje (nes ten, kaip ne kaip, sėdi mūsų dvasinis vadas popiežius). Būtų verta pasižiūrėti, kaip su dorove sekasi patiems italams. Išsitraukiau vasario 19d. the Economist straipsnį apie tai, kad S.Berluskoni bus teisiamas už tai, kad įsitaisė prostitučių haremą. Straipsnis baigiamas taip: "Pastarieji Italijos premjerai suteikė pasauliui neįtikėtinų reginių. Giulio Andreotti buvo atvesdintas į teisiamųjų suolą už bendradarbiavimą su Mafija. Bettino Craxi pabėgo iš šalies, kad išvengtų kalėjimo už korupciją. Bet niekada nebuvo kažko panašaus į tai“ (Berluskoni sekso skandalą. Tačiau nepamirškime, kad prieš kurį laiką S.Berlusconi mėgino patraukti atsakomybėn dėl korupcijos, ko jis išvengė prisidengęs teisiniu imunitetu - AG).

 

Toliau civilizuotumo skalėje randame protestantus. Šiems daugiau ar mažiau pavyksta išsišluoti nuo nusikaltėlių vadovų savo valstybes, tik jie nuolatos gyvena persitempę ir persidirbę. Aiškiai matome, kad protestantai žmogiškojo išsivystymo lygiu nuosekliai lenkia katalikus.

 

Galiausiai, pačioje Europos gyventojų viršūnėlėje neabejotinai įsitvirtinę žydai. Visada ir visur jie prasimuša į lyderius. Kiti iš pavydo pasirengę juos užgraužti, tačiau taip ir Biblijoje pasakyta: "Arogantiškas užsimuša savo rūstybėje, o bukraprotis gauna galą dėl savo pavydo" (Juobo, 5: 3).

 

Pažvelkime, ar tikrai šalies dvasinė tradicija nulemia šalies politikos tradiciją. Sulyginsime padėtį Romos katalikų bažnyčioje su tuo, kas vyksta Italijos ir Lietuvos politikoje.  

 

                             Religija                     Politika

 

Kunigų dangstymas. Niekada bažnyčia neviešina apsivogusių, į netinkamus lytinius santykius suėjusių, dar kitaip prasižengusių kunigų.

Valstybinės įstaigos dangsto savo vidinius prasižengėlius. Prireikia žiniasklaidos sukelto skandalo, kad jie imtųsi priemonių prieš susikompromitavusius valdininkus ir politikus

Pinigų machinacijos. Bažnyčia valdo milžinišką turtą, ir niekas nežino, kaip ji tuo turtu naudojasi. Bažnyčioje nėra skandalų dėl korupcijos, tačiau ar galite patikėti, kad ten visada viskas tik švaru?

 

Pinigų machinacijos. Jei tik gali, valdininkas slėps kaip naudojami valdiški pinigai. Susidaro korupciniai ryšiai, išvagiami visuomenės pinigai.

Pedofilijos dangstymas. Dabartinis popiežius, dar būdamas kardinolu, dangstė pedofilus Katalikų bažnyčioje

Pedofilijos dangstymas. Neaiškiomis aplinkybėmis žuvo pedofilijos skandalo dalyviai, taip jis buvo nugesintas. Tačiau valdžios pedofilų klanas išaiškėjo Latvijoje ir Belgijoje. 

 

Ideologijos kaitaliojimas. Tūkstantį metų Katalikų bažnyčia mūru stovėjo už tai, kad tik jos dogma yra teisinga. Visus aklai su ja nesutinkančius kankino, žalojo ir žudė. Šiais laikais tai liberalias vertybes išpažįstanti ideologija. Daugiau apie tai verta paskaityti čia.

 

Ideologijos kaitaliojimas. Politikai kalba tai, ką nori girdėti jų rinkėjai. Nesvarbu, kas teisinga, svarbiausia, kad išrinktų.

Neprisipažįsta klydę. Tik tuomet, kai klaidos nepripažinimas gresia Bažnyčios išlikimui (pvz. pedofilijos skandalo atveju), jie prisipažįsta klydę. Tai buvo su, pavyzdžiui, inkvizicija.

 

Neprisipažįsta klydę. Kalta aplinka, kaltas ne aš. Kalti kas tik nori, o mes viską darėme tik gerai. Ar kada matėte atvirai savo klaidas išpažįstančią partiją? 

Dogmatinės klaidos dangstomos (pateisinamos) netinkamomis personalijomis. Kristus visuomet geras ir visuomet teisus, jo pasekėjams taip nesiseka dėl to, kad jo mokymo nesuprato, iškraipė, piktnaudžiauja...

Sisteminės klaidos dangstomos netinkamomis personalijomis. Caras visuomet geras. Carą amžinai apspitę klastingi blogiečiai, kurie jį klaidina, neleidžia sužinoti apie liaudies vargus, sabotuoja jo kilniaširdiškas iniciatyvas. Caras kaip koks Don Kichotas stoja į kovą už liaudies gerovę, tačiau savo aplinkos niekaip nesugeba įveikti.


 

 

Kaip matote, šį dėsningumą galime netgi išreikšti matematine formule:

 

Politika ≤  Religija.

 

Politika yra mažiau arba lygu visuomenės dvasinių įsitikinimų kokybei.

 

Arba: visos mūsų pastangos išvalyti šalies politiką neišvalius dvasinės tradicijos – tai kaip mėginti pagauti saulės zuikutį. Anksčiau žaisdavau su savo vaikais: aš sukiodavau veidrodėlį, o mano vaikai krykštaudami strimgalviais puldavo paskui siena bėgiojantį šviesos atšvaitą. Tik šį žaidimą jie mėgo kai jiems buvo 4 metai. Dabar jiems gretai septyni. Šio žaidimo jie jau nebenori. Atsižaidę...