Daug kas mėgina gelbėtis bėgdami nuo tikrovės. O derėtų kaip tik atvirkščiai. Nemažai su rašęs apie mūsų instinktyvų polinkį į iliuziją. Iliuzija žada lengvą išganymą, tačiau baigiasi sunkiu prablaivėjimu. Dvasingumo moksluose bet koks polinkis į iliuziją, susižavėjimas netikroms vertybėmis vadinamas stabmeldyste.

 

 

Verta prisiminti šią stabmeldystės sąvoką skaitant vertingas R.Bružo mintis apie iškrypimus žiniasklaidoje. Štai citata: „Kur faktas neskiriamas nuo fikcijos, žurnalistika miršta“. Vadinasi, žurnalistais dera vadinti tik tuos, kurie domisi tiesa. Kaip pavadinsime likusius?

 

Iliuzijų kūrėjų ir jų platintojų yra devyni galai. Visus juos geriausiai apibūdintų vienas žodis – kerėtojai. Kerėtojų gali būti apsimetusiais žurnalistais, teisininkais (kai teisingumo sistema neteisinga) gydytojais (kai ne tiek gydo, kiek kenkia), kunigais (kai ragina mus švęsti per Kalėdas Kristaus gimimą, nors patys puikiai žino, kad tą dieną jis negimė), politikais (kai sako viena, o daro visai ką kita), bankininkais (kai pučia akcijų burbulus) ir kuo tik nori. Visi, kurie kuria iliuzijas, taip vadinamieji alchemikai – tai miražų kūrėjai.

 

Deja, pasaulis per visą savo istoriją nuo šių kerų taip ir neišsivadavo. Dauguma ir dabar tiesą supranta kaip kažką palenkiamą ir pastumiamą. Kai tik žmogus imasi kurti savo „tiesą“ – tai stabmeldystė.

 

Štai kodėl religija draudžia burtus. Tai laikoma pačiu baisiausiu nusikaltimu prieš D-vą, nes burtavimo praktika įteisina „burtavimą“ ir profesinėje, šeimos srityse ir bet kur kitur. Perspėjimai prieš burtavimą Biblijoje yra išties rūstūs, tačiau retą iš mūsų tai jaudina. Visi turi savo „tiesą“ ir mėgina su ja kažkaip prasisukti.

 

At jūs tikite, kad yra D-vas? Neskubėkite atsakyti, pagalvokite. Nes jei tikite, kad yra, tuomet akivaizdu, kad universali tiesa egzistuoja. Jis nustatė visatos taisykles, kurioms mes privalome paklusti. Jei D-vo nėra, tuomet nėra ir vienos tiesos. Visi, kad ir ką besakytų, yra vienodai ir teisūs, ir neteisūs.

 

Sakykite, ar būtų teisinga, jei viena žmonijos pusė sugalvotų išžudyti kitą žmonijos pusę? Tikriausiai atsakytumėte, kad neteisinga. O kodėl neteisinga? Juk jei tai sugalvotų vilkai, kas jiems draustų įsigeidus išsipjauti pusę savo rūšies? Neretai gyvūnai patinai žudo savo jauniklius (pvz. baltieji lokiai), o patelės savo vaikus nuo tokių tėčių saugo. Ar tai reiškia, kad baltieji lokiai yra amoralūs?

 

Nei moralūs, nei amoralūs. Jie tiesiog tokie yra, nes jie nėra atsakingi už savo veiksmus. Jei lokio kailyje būtų žmogus, tai būtų galima sakyti – psichinis ligonis, nepakaltinamas.

 

Jei D-vo nėra, tuomet neaišku, kodėl ir žmogus negali elgtis kaip lokys patinas. Mano vaikas – sugalvojau ir pražudžiau. Visi mėginimai jus sudrausminti būtų dirbtiniai, todėl ne iki galo įtikinami. Kodėl kažkas turi teisę jums nurodinėti neėsti savo vaikų? Juk jų „tiesa“ lygiai tiek pat legitymi kaip ir jūsų...

 

Dabar galime suprasti, kodėl pasaulis, kuriame nėra vieno D-vo (ir dėl to vieno moralės kodekso), neišvengiamai taps totalitaristinis. Jie nėra vienos tiesos ir visi gali elgtis kaip užsimanę, telieka vienintelis būdas žmonėms išgyventi – kažkas turi likusiems jėga primesti žaidimo taisykles. Moralės kodeksą pakeičia jėgos kultas – kas stipresnis, tas ir gudresnis. Kaip pas gyvūnus.

 

Todėl mėginti kurti demokratiją gali tik į vieną D-vą tikinčios visuomenės. Deja, mūsų demokratija mėgina apsieiti be D-vo. Taip naikina pati save.

 

O dabar svarbiausia, ką šiuo straipsniu norėjau pasakyti. Išsiaiškinsime, kodėl neretai verslas kone jaučia pareigą mus užnuodyti įvairiais surogatais, pesticidais, chemikalais. Dabar, iškilus aikštėn naujausiems moksliniams tyrimams paaiškėjo, kad jie dar ir pasiryžę mus numarinti per GMO.

 

Įsivaizduokite save ramiai važiuojantį keliu. Jūs taikiai vairuojate automobilį, neviršijate leistino greičio. Iš už galo jus pradeda lenkti kitas automobilis. Staiga iš priekio pasirodo dar viena mašina. Lenkiantis automobilis mėgina grįžti į savo juostą, signalizuoja jums. Tačiau jūs nedarote nieko neteisėto – toliau sau ramiai važiuojate leistinu greičiu. Kadangi nepristabdėte, lenkiantis automobilis rėžėsi į priešais važiuojantį. - 4 lavonai. Jūs, kaip dera, iškviečiate greitąją ir policiją. Duodate parodymus. Policija jums padėkoja ir paleidžia.

 

Taigi prieš įstatymus Jūs švarus. Nepadarėte nieko neteisėto. Tačiau ar galėsite ramiai gyventi, jei dėl to - tik dėl to - kad nepasivarginote pristabdyti, mirė tiek žmonių! O kas, jei šį epizodą liudijo ir šalia sėdėjusi žmona? Kas, jei galinėje sėdynėje dar sėdėjo ir viską matė du jūsų vaikai?

 

Jei D-vo nėra, tuomet moralinių klausimų jums kaip ir neturėtų kilti. Įstatymas leidžia jums taip važiuoti, ir pagal teisinę sistemą jūs ničniekuo nenusižengėte. Tai kodėl jausti sąžinės priekaištus? Seni religiniai prietarai!? Tai meskite juos velniop! Kam kvaršinti sau galvą dėl senų pasakaičių!?

 

Prašau turėkite tai omenyje, kai žiūrėsite šį video. Čia pasakojama, kaip GMO produktai žudo jų užvalgiusius gyvūnus, kokios baisios prasideda mutacijos ir panašiai. Norėčiau įspėti – žiūrint šį vaizdo klipą jus gali supykinti. Nors nelaikau savęs pernelyg jautriu, mane šis įrašas pusdieniui išvedė iš pusiausvyros. Stebime tai, kas prieš kokį dešimtmetį atrodė nesuvokiama – kažkas dėl pelno paleido mirties fabriką, ir mėgina mums kone prievarta įkišti šiuos produktus. Mažų mažiausia, jie daro viską, kad jūs nežinotumėte, jog valgysite mirtį.

 

Kaip visa tai gali būti įmanoma? Kodėl valstybinės įstaigos užmerkia akis prieš pavojų, kuris grasina mus visus išmarinti? Filme atrasite tokį epizodą. 5 mokslininkai tyrė GMO poveikį ir visi penki griežtai perėjo prie natūralių produktų. Nepaisant to, kur reikia parašai yra, produktų saugumas formaliai patvirtinamas, ir mirties karuselė įsisuka. Tai įmanoma tik dėl to, kad visi kratosi atsakomybės – mokslininkai sako, kad tai firmos atsakomybė, firma mano, kad atsakinga valstybinė maisto kontrolė, valstybinė maisto kontrolė tvirtina, kad jie tik patvirtina, jog įmonė gamintoja teigia, kad šie produktai jos įsitikinimu yra nekenksmingi... Kaip įprasta, situacija nepakenčiama, o kaltų nėra.

 

Visi šie „gudročiai“ metasi nuo savo pečių moralinę atsakomybę, jie galvoja tik apie juridinę atsakomybę. Tačiau kas yra žmogus be moralinės atsakomybės? – Tai tas pats lokys, kuris leido sau suryti savo jauniklius. Lokys bet kada prieš D-vą išsiteisins, kad jis nekaltas, nes jis tėra instinktų mašina. O žmogus?

 

Vaidinasi, turime brėžti rūsčią išdavą – žmogus, kuris kratosi moralinės atsakomybės, veržiasi į tokių lokių gretas. Jis stengiasi nužmogėti. Atsisakydamas moralinių prievolių jis tampa paprasčiausiu gyvūnu, kuris veikia kaip instinktų mašina. Deja, ateistinės teorijas paprastai aiškina, kad žmogus viso labo toks ir tėra.

 

O kaip su tokiu, kuris savo, kad žmogiškoji moralė jam rūpi, tačiau jam nerūpi visuomenės problemos. Arba kad rūpi, tačiau nepakankamai, kad dėl to ką nors realiai padarytų. Toks žmogus yra neįtikėtinas dvasinis nusikaltėlis. Jei jam nerūpi socialinės problemos, tai tuo jis parodo, kad yra abejingas, gali ramiai stebėti kaip kenčia tūkstančiai, šimtai tūkstančių ar net milijonai žmonių.

 

Talmudas apie tokį, kuris vengia savo žmoniškųjų pareigų visuomenei sako: „Toks praras gyvenimą šiame pasaulyje ir praras amžinąjį po mirties“. Na, kad toks sužlugs dar šiame gyvenime – tuo galime įsitikinti vien pažvelgę už lango į mūsų kasdienybę. Viskas, ką sugeba sukurti mūsų dabartinis gyvenimo būdas, kai kiekvienas už save – tai tik skolas, kančias ir neviltį. Nereikia būti dideliu pranašu kad atspėtum, jog jei taip liks ir toliau, jokios gerovės mes tikrai nesusikursime.

 

O dėl amžinojo gyvenimo? Ar žmogus, ignoravęs tai, kad tiek žmonių kenčia, net nepamėginęs jiems padėti – ar toks gali tikėtis patekti į Dangų? Ar jūs, jei būtumėte D-vo vietoje, tokį kietaširdį priimtumėte?

 

Štai ir akivaizdžiai matome, kad tie, kurie abejingai stebi socialines problemas ir tik gręžia savo akis į šalį, kurie tik padejuoja „o ką aš galiu padaryti...“ ir tuo savo „pastangas“ baigia – tie žlugs dar nesulaukę mirties ir po jos eis į pragarą.

 

Na, ir kad straipsnio nepabaigčiau tokia grėsminga nata, reikia paminėti ir kitą citatą iš Talmudo: „Tie, kurie padeda spręsti visuomenės bėdas, tiems bus dosniai atlyginta už jų pastangas“ (Pirkei Avos). Atkreipkite dėmesį: ne už pasiekimus, nes sėkmė, anot Talmudo, yra D-vo rankose. O už mūsų nuoširdžias pastangas siekiant į gera pakeisti pasaulį mums bus šiek tiek atlyginta šiame pasaulyje, ir ypač dosniai amžinajame.