Artėjant Naujiesiems metams – reikšmingas STI pasiekimas. Pagaliau, tikiuosi, galėsime atsakyti į kelis svarbius klausimus, kurie nedavė ramybės Nepriklausomos Lietuvos intelektualams.

 

Pirma, kodėl atgavus laisvę žmonės nesiveržia ja naudotis. Lieka seni vergų įpročiai – prašyti iš valdžios malonių, o jų negavus, niurzgėti ir mėginti atsigriebti ant silpnesnių.

 

Antras klausimas – kodėl vos tik atgavus nepriklausomybę visi puolė dėl visko kaltinti V.Landsbergį? Galime šį klausimą praplėsti – kodėl vos tik išsirinkome naują seimą, visi iškart pradėjo ant jo pilti pamazgas?

 

Trečias klausimas – klausimų klausimas – kodėl neįmanoma žmones suburti bendram konstruktyviam veiksmui? Kodėl po visų susirinkimų ir raginimų kažką nuveikti Lietuvai visi sprunka nuleidę galvas– kad tik manęs neįkinkytų?

 

Ketvirtas klausimas – kodėl mes vieni kitus amžinai kankiname? Štai mūsų biurokratinė mašina –kankinimo aparatas. Ateina žmogus į šią sistemą dirbti, viršininkas jį pradeda naikinti kaip žmogų. Netrukus žmogelis pastebi, kad jis daro tą patį įstaigos klientų atžvilgiu.

 

Penktas susijęs klausimas – pamėginsime išsiaiškinti, kodėl „laisvame pasaulyje“ tokiu epideminiu greičiu ima plisti priklausomybės? Todėl tai, ko griebiamės kaip išganymo, mus žudo.

 

Ir dar vienas esminis klausimas – kodėl visuomenė, kurioje įsiviešpatauja anarchija, neišvengiamai pradeda slinkti link diktatūros? Tai jau matėme senovės Romoje, Abiejų tautų respublikos laikai, na, ir dabartinė ES eina tuo pačiu keliu.

 

Taigi, ant stalo daug klausimų, ir nėra geresnio dalyko, kaip keliems svarbiems klausimams pateikti vieną susijusį atsakymą. O kadangi tai klausimai, kuriuos nagrinėjome pastaruosius du metus, tai vienas išsamus atsakymas vainikuotų viso šio laikotarpio triūsą.

 

Daugiau nebepiktnaudžiausiu jūsų kantrybe, einu prie atsakymų. Dalykas tas, kad nelaisvė turi ne vieną veidą. Yra tas, kuris mums puikiai pažystamas – tai nelaisvė per išorinę prievartą. Kai šalia stovi kas nors stipresnis ir mojuoja bizūnu, esi priverstas jam paklusti. Ši nelaisvės rūšis mums taip gerai suprantama, kad neverta apie tai išsiplėsti.

 

Tačiau egzistuoja ir užslėpta nelaisvės forma. Jei pirmuoju atveju tau atrodo, kad esi bejėgis, antruoju atveju, priešingai, atrodo, kad esi visagalis. Ši nelaisvės forma – tai ištvirkimas. Iš pradžių atrodo, kad asmuo yra laisvas pasirinkti, tačiau brendant vis giliau į nuodėmę paaiškėja, kad ką tik nori, tik ne tai. Pavyzdžiui, sakoma, kad tas ar anas yra alkoholio vergas (su kuo pastarasis anksčiau ar vėliau būna priverstas sutikti). O tokių vergovių yra nesuskaitoma galybė – kaip galimų šeimininkų. Taigi, vergo per ištvirkimą rykštės ir bizūnai gali būti tinginystė, komfortas, seksas, maistas, rūkymas, pornografija, popsas, televizorius, ir t.t. ir pan. Kartais pasitaiko ypač iškreiptų priklausomybės formų, kai asmuo, pavyzdžiui, negali susilaikyti nežudęs ar neprievartavęs. Tačiau gana paplitusi priklausomybės forma – tai polinkis pakankinti kitą žmogų (įstaigoje, šeimoje t.t.).

 

Taigi egzistuoja dvi nelaisvės formos – akivaizdi ir užslėpta. Ta, kuri užslėpta, yra užslėpta tik nuo paties vergo. Visi aplinkiniai ją mato. Nemato nebent tik tie, kurie turi tą pačią priklausomybės rūšį. Pirmoji nelaisvės forma vadinasi tironija, despotija, diktatūra, totalitarizmas ir pan. Jei esate ištvirkimo nelaisvėje, jums leidžiama šia vergovės rūšimi piktintis kiek tik jums  telpa.

 

Ir priešingai – kai esate despotijos nelaisvėje, jums leidžiama, netgi liepiama kovoti su ištvirkimu. Visi diktatoriai smerkia bet kokias tikras ar tariamas ištvirkimo formas ir nedvejoja už tai bausti. Pavyzdžiui, per didelis polinkis į materialią gerovę buvo draugo Stalino gana rūsčiai tramdomas.

 

Tikrasis atradimas yra tai, kad šie du nelaisvės veidai iš tiesų priklauso vienam ir tam pačiam slibinui. Kai vienas veidas pernelyg susikompromituoja, slibinas nusiima kaukę ir užsideda kitą. Vienos kaukės buvimas iššaukia kitos kaukės ilgesį. Štai asmenys po diktatoriaus padu ilgesingai trokšta ištvirkavimo „išganymo“. Jie verksmingai šaukia vakarų reporteriams: „Mes trokštame laisvės“. CNN ar BBC mielai filmuoja kaip sovietiniai jaunuoliai linksta prie vakarietiškų „laisvių“ – rengiasi kaip hipiai, klausosi bitlų, garinasi džinsus.

 

Kitoje pusėje – tvirtos rankos ilgesys. Islamas rodo Vakarų dekadansą ir pikdžiugiškai rodo, kokie tie žmonės supuvę. Ištvirkavimo nustekenti asmenys ilgisi despotijos. Nuodėmės jų gyvenimus paverčia nepakenčiamais, jie ir vėl grūmoja „vadui“, kuris atseit turėtų „atkurti tvarką“, t.y. juos išvaduoti iš ištvirkavimo sukelto diskomforto.

 

Kaip matote, abiems atvejais vergai dėl savo bėdų kaltina valdžią, vadus.

 

Kad abi šios nelaisvės rūšys iš esmės yra viena ir tas pat, įrodysime paieškoję abiejų šių būsenų bendravardiklio. O jis pastebimas gana negiliai paslėptas. Tiek despotijos, tiek ištvirkavimo atveju žmogus nėra laisvas daryti tai, ką jis žino kad turėtų daryti. Laisvė, kaip žinote iš ankstesnio straipsnio, yra įsisąmoninta būtinybė. Kai asmuo pavergtas despoto, sėdi kalėjime, jis negali daryti to, ko iš tiesų norėtų, nes jo ketinimus frustruoja išorinė aplinka. Jei asmuo ištvirkęs, tuomet despotas vidinis.

 

Pavyzdžiui, žmogus norėtų nustoti piktnaudžiauti kava ir pyragaičiais. Vietoj to jis žino, kad turėtų eiti mokytis. Arba, dar geriau, būti kažkiek naudingas savo šaliai. Tačiau dekadentiški įpročiai jį sulaiko, tad jis vis tiek nieko nepadaro.

 

Prieš mūsų akis vyksta beviltiška komedija – kai žmogus sukaustytas išorinėmis grandinėmis, jis veržiasi į ištvirkavimą, ir vadina tai laisve. Kai asmuo „laisvas“, jis iš nevilties gniaužia kumščius ir ieško, kam galėtų užkrauti, numesti tą savo „laisvę“. 

 

Neseniai paskaičiau M.Martinaičio knygą „Tylintys tekstai“. Tai slaptas poeto dienoraštis, rašytas nuo 1971 iki 2001 m. Pacituosiu jums kelias mintis, rašytas sovietmečiu, ir jūs būsite šokiruoti – rašyta tarsi mūsų dienomis.

 

Masinis Dievas mirė. Mes artęjame prie individualios religijos (1972).

Kai blogai knygoms, greit bus blogai ir žmonėms (1973)

Kai tik valdžia nesugeba dirbti savo darbo, kai tik ji degraduoja, imasi meno ir menininkų (1973)

Žmonių perpildytame mieste – socialinė vienatvė (1973).

Man neleidžiama žinoti, kas aš esu, man draudžiama žinoti savęs žinojimo (1973). Privalau save priimti tokį, kokį mane mato ar nori matyti valdžios instancijos, statistika, ideologija (1974)

Apie gimimų mažėjimą: ir štai žudosi dar neužgimę! (1975)

Kai padaugėja „informacijos kanalų“, tampa lengviau slėpti informaciją (1976)

Apskritai lietuviai yra gabūs cenzoriai. Jie patys išsicenzūruoja kalbėdami dideliais žodžiais apie kultūrą ir meilę Lietuvai (1976)

Šiame „demokratijos amžiuje“ žmogus kaip niekad pradėtas apdoroti totališkai, ir jis vis mažiau turi ką apie save pasakyti (1978)

Dabar jau toks laikas, kai tolumoje nieko nebematyti. Plinta beviltiškumas – kaip maras (1978).

 

Kaip matote, žmonija per 30 metų niekur nenuėjo. Esame įkalinti, o visa mūsų pažanga – tik saulės zuikučiai. Vaikomės jų, iš pradžių metamės į tai, ką poetas vadina „standartinio optimizmo laikais“. Pradedame užkariauti kosmosą, statyti nepriklausomą Lietuvą, ar dar ką nors. Po šio laikotarpio ateina „beviltiškumo – kaip maro“ laikai. Tuo metu atrodo, kad artėja pasaulio pabaiga.

 

O iš tikrųjų vyksta štai kas – mes esame Egipto nelaisvėje. Šis biblinis simbolis atspindi siekį išganymo ieškoti ten, kur mato akys ir kur traukia širdis. Tačiau ten tik iliuzija. Miražas. Kai eini link miražo, iš pradžių žengi kupinas optimizmo, o vėliau lieki neviltyje. Kaip pastebėjo Lao Tse, „turiu kvailio širdį“. Mes visi turime kvailio širdį, ir jei nesivadovaujame protu, esame pasmerkti pralaimėti gyvenime.

 

Ar matėte filmą „Matrica“? Šis filmas atskleidžia, kad tiesa yra visai ne ten, kur mes įsivaizduojame. Kur ji yra? Kaip teigia filmo kūrėjai, mus mėgina įkalinti įvairios totalitarinės ideologijos. Jos piešia mums saldžios ateities iliuziją tam, kad atsisakytume savo laisvės ir imtume tarnauti jų idealams. O po to, kai jų „idealai“ sugriūna, lieki tik šiukšlė.

 

Tačiau ar iš tiesų tai norėjo pasakyti filmo kūrėjai? Iš dalies taip. Tačiau žydams ar apskritai žmonėms, kurie ieško galutinės tiesos, tai ir ši žinia yra „Matricos“ dalis. Pamenate, dauguma įjungtų į „Matricą“ nėra pasirengę būti atjungti.

 

Jei jūs pasiruošęs eiti iki galo, tuomet štai kur yra tikroji tiesa. Ji išreikšta judėjų maldoje, kurią žydai kartoja kelis kartus per dieną: „Šema Izrael, Hašem Elokim Hašem Ehod“ (hebr. Įsiklausyk Izraeli, D-vas visur, D-vas vienas). Už gamtos taisyklių, mums primestos matricos, stovi Kūrėjas, kuris vienintelė yra pasaulio tikrovė. Visa, ką matote aplinkui, yra iliuzijos atšvaitai. Tikra tik D-vas ir jo sukurtos pasaulio taisyklės, pagal kurias pasaulį jis valdo ir kurioms ir Pats paklūsta.

 

Jei jūs esate matricoje, tai visas jūsų gyvenimas – tik baterija blogio jėgoms pakrauti. Matrica gali pasiūlyti jums bet ką – padaryti blogiuku ar šventuoju. Galite būti nusisekęs verslininkas ar paliegęs varguolis. Tačiau tol, kol jūsų gyvenimo tikslas, kelrodė žvaigždė ir kiekvieno sprendimo matas nėra Jūsų Kūrėjas, tol esate matricoje, tol esate vergai.