Prieš pasidalindamas savo siūlymu, kaip pasiekti tautos vienybės, pirma ar ji mums reikalinga ir kodėl? Daug kas atiduoda duoklę žodžiais, kad Lietuvos vienybė yra brangi ir vertinga. Kodėl?

 

Dėl to, kad vieninga tauta pradeda išdarinėti stebuklus. Tą matėme Sąjūdžio laikais. Tada Lietuva diktavo pasaulio geopolitiką, o V.Landsbergis pasaulyje faktiškai buvo gal net įtakingesnis už M. Gorbačiovą. Visa tai ne V.Lansbergio nuopelnas, o visos tautos. Sovietai tuo metu buvo pakrikę, o lietuviai vieningi ir puikiai žinojo, ko nori. Ne tik žinojo, bet ir buvo pasirengę nesusimąstydami dėl savo bendrų tikslų aukotis.

 

Rabis Arieh Carmel sako: „Tautos vienybė – nepaprastai svarus argumentas Dangaus svarstyklėse“. Tuo patys galėjome įsitikinti, nes dar prieš 20 metų savo akimis tai liudijome. Minėtasis rabis taip pat sako, kad visai nesvarbu, ar tauta susivienijusi dėl teisingo reikalo. Jie tauta vieninga, ji eina kaip peilis per karštą sviestą. Pavyzdžiu jis pateikia Hitlerio Vokietiją. Vokiečiai susivienijo dėl neteisingų tikslų, tačiau vienybė jiems leido pasiekti vieną pergalę po kitos. Deja, tos pergalės vedė vokiečius į vis sunkesnes nuodėmes, dėl kurių tos pergalės vėliau atsigręžė prieš juos pačius. Tačiau tai jau kita istorija.

 

Trumpai peržvelkime Lietuvos istoriją. Čia taip pat matyti, kad vienybė netrunka virsti klestėjimu. 13 amžiuje karalius Mindaugas suvienija Lietuvą – tai leidžia mums nebūti užkariautiems. Priešingai, suvienyti lietuviai plečia savo įtaką į rytus, kur pakrikę slavai.

 

Anarchijos laikotarpis. Visi tampa karaliukais, kiekvienas svarbesnis už visą valstybę. Lietuva iš pradžių netenka Ukrainos, pradeda įsiveržinėti užsienio užpuolikai (rusai, švedai), o galiausiai ir visa sutręšusi valstybė panaikinama.

 

Lietuviai daro išvadas. Juos suvienija carinė priespauda, vėliau lietuviško rašto draudimas. Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Rusija pakrikusi, lietuvių tauta ir vėl vieninga. Kai vieningai siekia visi, nei Rusija, nei Vokietija nieko negali mums padaryti – gauname tai, ko norime.

 

Nepriklausoma Lietuva. Prisipažinsiu, nesu tyrinėjęs, kiek prie Smetonos lietuviai buvo vieningi ar susiskaldę. Esame linkę patušuoti savo istoriją, pabalinti jos tamsesnes vietas. Palieku šį klausimą istorikams. Mums pakaks prisiminti, kad smetoninėje Lietuvoje išpopuliarėja tokios patarlės: trys lietuviai – penkios partijos. Arba: džiaugiasi kumetis, kad kaimyno tvartas dega.

 

Sovietinė okupacija. Lietuva represijų akivaizdoje vėl pamažu vienijasi. Nors visi darbininkų susirinkimuose liaupsina tarybų valdžią, iš tiesų lietuviai sutartinai ilgisi nepriklausomybės.

 

Sąjūdis. Visiška tautos vienybė ir mes vėl aukštumoje. Kas nutinka po Sąjūdžio? Tą puikiai prisimenu: labai staigiai įvyksta susvetimėjimas. Visi į savo gūžtas, slepiasi po šarvotomis durimis. Pakako kelių mėnesių, ir Sąjūdžio laikų vienybės kaip nebūta. Įsivyrauja atšiaurus susvetimėjimas, vienybės stoka pradeda savo juodą darbą. Tauta puola į depresiją, iš kurios dabar kažkaip mėgina išsikapanoti.

 

Tad dabar vienybė, kaip matote, iš tiesų yra lemiamas argumentas Dangaus svarstyklėse. Prieš pereidami prie to, kaip pasiekti vienybės, dar negaliu neužsiminti, kad vienybės verčiau jau siekti dėl teisingų tikslų. Šiandien yra nemažai politinių marginalų kurie mus mielai suvienytų dėl neteisingų tikslų. Pavyzdžiui, šiandien visuomenę telkiantis argumentas būtų neapykanta gėjams. Vienas neseniai atsiuntė atsišaukimą, kuriame plūstama „nusikalstama Vakarų demokratija“. Lygiai taip pat pavojingas siūlymas vienytis pagoniškų vertybių pagrindu. Jau anksčiau rašiau, kad taip šaukiamės sau nuožmios barbarystės.

 

Prisiminkime nacių vokiečius ir jų liūdną galą. Prisiminkime nartų komunistų šuolį į šviesią ateitį. Jei visuomenę suvienys netiesa, ši laikinai judės kaip per sviestą, tačiau po to pati labai gailėsis savo „pergalių“. Todėl visuomenę vienyti turi tik tiesa. Tiesa, tiesa ir dar kartą tiesa. O tiesa pasiekiama tik per dvasinį išprusimą.

 

Na ir pagaliau, kaip gi mums šios vienybės pasiekti?

 

Pirmiausia atpažinkime, kad mumyse atgimė šlėktos. Šiandien visi karaliukai. Visi viską žino, viską gerai supranta, ir yra pasirengę vetuoti šalies ateitį, jei kiti visiškai nesutiks su Jo didenybės valia. Tarp gausybės neatsakingų priekaištų ir apsisvaidymų karaliauja neatsakingumas. Tuo tarpu niekas neskuba pakrutinti piršto dėl savo įsitikinimų. Kuo mes ne šlėktos? Tad pradžiai atpažinkime savyje šlėktas ir apsispręskime tokiais nebūti. Tikiuosi, kad šiam sprendimui priimti jums neprireiks 36 metų. Mane baisiai nervina tas patologiškas įsitikinimas, kad mąstymui pakeisti reikia labai daug laiko. Apsispręskite per 5 sekundes. Tik jūs galite kontroliuoti, keik laiko jums prireiks išmesti iš galvos destruktyvų įsitikinimą ir pakeisti jį geresniu.

 

Antra. Jei iš tiesų sutinkate, kad vienybė tokia svarbi, tai, kaip sakoma angliškai, mean it. Elkitės pagal savo įsitikinimus. Daugybė žmonių šiandien vis dar skendi pilietinėje tinginystėje. Kas nutinka su asmeniu, kuris tingi keltis iš lovos, tvarkytis, kuoptis, kurti savo gyvenimą? Toks gretai apkerpėja ir iš vidaus, ir iš išorės. Nuo tinginystės netrukus įskausta galva. Depresiją jis mėgina panaikinti vis ką nors vartodamas (iš čia vartotojiška visuomenė). Priauga svorio, kūną aplimpa įvairūs skausmai. Toks žmogus galiausiai pradeda savęs nekęsti. Jis ima su pavydu žvelgti į tuos, kurie guviai apsikuopia savo namus ir nueina pasportuoti. Šis pavydas išvirsta į neapykantą aktyvesniems už save. Tai tinginiui nutraukia kelius į išsilaisvinimą iš savo apgailėtinos padėties.

 

Taigi atpažinkite, kad pilietinis pasyvumas griauna jus į vidaus. Tampate beviltišku vaitotoju, jaučiatės bejėgiu, imate nekęsti iš pradžių kitų (iš pradžių veiklių, po to ir visų likusių), kol galiausiai imate intensyviai nekęsti ir savęs paties. Priminkite sau dekadento apibrėžimą – tai asmuo, kuris nededa būtinų tam pastangų ir vis tiek tikisi būti laimingas. Neseniai publikavau straipsnį, kuriame parodžiau, kad pastangos, atsivėrimas skausmui, pareigai ir kitokiems padoriems nepatogumams yra būtina sąlyga pasijausti laimingiems. O jei taip, tuomet imkitės pilietinių pareigų kaip vaisto nuo bejėgiškumo jausmo ir žemos savivertės.

 

Trečia. Tautos skaldymas, netgi abejingumas susiskaldymo akivaizdoje - tai tautos žudymas. Yra fizinis žudymas, ir yra dvasinis žudymas. Kas yra fizinis, ir be manęs puikiai žinote. Dvasinis žudymas – tai amoralių įtakų skleidimas. Pavyzdžiui, apkalbos ir šmeižtas yra dvasinio žudymo ginklai. Apskritai kalba yra masinio kūrimo arba masinio naikinimo ginklas – nelygu, kaip ją panaudosi.

 

Kai skleidi ar klausai/ žiūri amoralią įtaką (visa, kas prieštarauja Toros dvasiai) – tai dvasinis žudymas. Dvasinis kūrimas – visa, kas palaiko Toros dvasią.

 

Tad visa, kas skaldo tautos vienybę, yra tautos žudymas. Visi, kurie skaldo tautą, yra jos žudikai. Ką siūlote daryti su tautos žudikais? Ar tiesiog abejingai stebėsite, kaip jie tai daro? Manau, kad nors kiek padorus žmogus negali sau to leisti, nes abejingumas tokioje situacijoje nubraukia bet kokias pretenzijas į padorų veidą. Jei kas skaldo tautą, tuomet negali gailėti savęs ir savo pastangų, kad tokius sustabdytumėte ir nubaustumėte.

 

Visi, kas tautą vienija, yra tautos gydytojai. Jei dirbate tautos vienybės labui, gydote mūsų apsirgusią tautą. Jei turite nors mažiausią galimybę išgelbėti tautos gyvastį, ar taupysite savo jėgas šiam reikalui? Ar pritartumėte gydytojui, kuris nedaro visko, kad išgelbėtų savo pacientų gyvybę? Ar būtų argumentų, kurie pateisintų po atsipalaidavimą tokiomis aplinkybėmis? Dirbdamas tautos vienybei jūs atliekate veiksmus, kurie gelbėja tautos gyvybę. Gal ir nesate šio reikalo specialistas, tačiau argi taip neatliekate darbo, kuris turi didžiausią svorį Dangaus svastyklėse? Todėl pasikliaukite Dangaus parama, nes jūs tapote išties svarbus žmogus Dangui.

 

Įdomiausia su tais, kurie paprasčiausiai miega. Jie nieko nedaro – bent sąmoningai neskaldo. Gal tik šiaip, atsibudus su skaudančia galva, pavaitoja ir pablevyzgoja kur nors „Delfi“ komentaruose. Reikia atjausti – sunki ta tinginio dalia. Štai šie asmenys, kai tauta kenčia dėl susiskaldymo, o jie nieko nedaro, yra kalti dėl žudymo per aplaidumą. Jie kaip statybos įmonės direktorius, kuris nepasirūpina darbininkų sauga.  Jų laimė, jei nelaimė aplenks. Tačiau jei ne – Dangaus teisme jiems reikės atsakyti, kodėl, tautai mirštant, jie paliko ją likimo valiai.  O tuo tarpu, kaip siūlote tvarkytis su tokiais apsileidėliais?