Tikriausiai žinote, kad pirmaujame Europoje pagal patyčias ir smurtingumą mokyklose. Esame pasyvi, valdininkų išnaudojama visuomenė. Ir, deja, gerai įsižiūrėjus, esame nemažai kuo panašūsi į afrikiečius.

 

Lyginti Lietuva su Afrika aišku, yra tabu, nebent duodi aiškiai suprasti, kad taip tik lieji pagiežą. Tačiau šį kartą palyginsime mūsų kultūras rimtai ir, tikiuosi, tai mus tinkamai papurtys.

 

Pradėkime nuo afrikietiškos. Ji yra ir visuomet buvo dekadentiška. Dekadansas – tai nuostata siekti laimės vengiant pastangų ir skausmo. Pavyzdžiui, kai nori turėti daug pinigų, bet visai nenori dirbti. Kai nori, kad visuomenėje nebūtų tiek ūmių problemų, tačiau vengi pats prisidėti prie jų sprendimo. Taip pat dekadentiška nuostata yra nusileisti agresoriui, nes jis grasina primušti.

 

Kodėl į Naująjį pasaulį reikėdavo vežtis vergus iš Afrikos? Kodėl nenaudojo vietinių indėnų darbo? Iš pradžių pamėgino, bet susidūrė su tuo, kad šie vis priešindavosi ir priešindavosi. Atsivežei negriukų iš Afrikos – kitas reikalas. Tai fiziškai stipresni ir dar nemaištaujantys žmonės. Apsimokėjo varyti laivus per pusę pasaulio.

 

Tai buvo įmanoma dėl vienos negrų mąstymo ypatybės – jie laimę siejo su skausmo vengimu, su pasinėrimu į malonumus, kuriems patirti nereikia pastangų. Šis mąstymas – tai vergovė. Tokius visuomet gali valdyti jų nepasitenkinimą nukreipiant į kokį tai malonumą. Jei protarpiais duodi jiems patirti tokį  „malonumą“, tai juos įgalina ir toliau tempti jungą. Pavyzdžiui, kaip valdo narkomaną narkotikų prekeivis? Įtikindamas jį, kad „kaifas“ jį daro laimingu. Kol narkomanas tiki šia programa, jis yra prekeivio vergas.

 

O dabar jums retorinis klausimas – kodėl visur aplink mus tiek daug įvairių panašių „malonumų“ - televizija, alkoholis, pornografija, surogatinis maistas, t.t.?

 

 

Iš tiesų už mūsų laimę turime sumokėti pastangomis. Kuo tikslas vertingesnis – tuo daugiau mums reikės save sutelkti pastangoms. Tik darydami tai, kas reikia daryti, užmokame už savo laimę teisingą kainą.

 

Kai žmonės atsisako spręsti savo problemas, kai jie vengia prasmingų iššūkių, kai pamina savo sąžinę, nes taip patogiau – visa tai yra tas pats dekadansas. Ši nuostata ypač ryški pilietiniame gyvenime. Žmonės laukia, kol jiems kas nors išspręs socialines problemas, o patys elgiasi dekadentiškai – savo liūdesį skandina televizijoje, alkoholyje ar dar kur nors.

 

Tačiau dekadentiškas elgesys sukelia dar daugiau skausmo nei atsiverti iššūkiams. Tokiu atveju žmogus tampa PRIVERSTAS patirti skausmą. Anksčiau ar vėliau šis skausmas tampa nebepakeliamas, ir asmuo sukyla.

 

O dabar pažvelkime, kaip tai paaiškina mūsų vaikų polinkį smurtauti mokykloje. Kai dekadentiškas mąstymas paplitęs, juo negali nepersiimti ir mūsų vaikai. Ką ten nepersiimti – jei yra netgi skatinami taip mąstyti! Jei kokį vaiką darželyje skriaudžia, mama ar auklėtoja tuoj pat puola jį glostyti ir guosti. Aiškina, koks jis geras, ir koks mušeika blogas. Vaikas išmoksta: nori patikti suaugusiems – geriau skųstis ir inkšti. O suaugusius tokia vaiko nuostata nuramina, nes nebereikia jausti sąžinės priekaištų dėl savo dekadentiškos laikysenos.

 

O kas atsitinka, kai mamytės ar mokytojos šalia nėra? Tada verksnys vaikiukas už savo inkštimą atsiima su kaupu. Jo „klasės draugai“ jį taip priskaldo, kad šis gauna rimtą emocinę traumą. Jis išmoksta paklusti savo mušeikoms. Dekadentas dėsningai tampa vergu.  

 

Taigi dekadentiška laikysena veda į vergovę, arba į sado-mazochistinius santykius. Jei yra ką reikia pamokyti atsiverti skausmui – nesijaudinkite, išorėje tokia jėga visuomet atsiras. Pavyzdžiui, darželyje ar mokykloje vaikas išmoksta savo įniršį išlieti ant kitų vaikų. Šie gūžiasi. Agresorius pajunta savo kumščio galią, išmoksta viską spręsti skriausdamas kitus.

 

Kaip mes visa galime tai sustabdyti? Tora visada mokė, kad geras žmogus – tas, kuris renkasi gėrį, tačiau kuris gali ir parodyti kumštį piktnaudžiautojui. Štai kodėl Biblijoje atvirai rašoma apie kruvinus karus. Dėl savo nuostatų sveikas žmogus privalo pakovoti, jis turi išmokti apginti save ir savo interesus. Štai čia, deja, esame panašūs į afrikiečius. Nors šie fiziškai labai stiprūs, tačiau nuolat engiami. Mes laisvi, tačiau mumis nuolat piktnaudžiauja.

 

Lietuva ne visada buvo išgverusi. Pažvelkite į mūsų tautosaką ir įsitikinsite, kad mūsų protėviai gebėjimą kautis laikė kertine vertybe. Aišku, tuo metu pasaulis atrodė kaip klasė, kurioje netramdomai siautėja patyčios. Lietuviai tada buvo skriaudėjų pusėje. Tai taip pat neteisinga pozicija, nes stiprybė turi tarnauti gerumui įtvirtinti. Antraip smurtas anksčiau ar vėliau sunaikins patį smurtautoją.

 

Gera naujiena yra ta, kad jei verkšlenanti auka pakyla į kovą dėl savo principų ir interesų, patyčios greitai baigiasi. Atsimenu iš savo mokyklos – net jei pasipriešindavai agresoriui ir dėl to nuo jo gaudavai, jis vis tiek daugiau iš tavęs nebesityčiodavo.

 

Anksčiau mano 6 metų sūnų darželyje neretas paskriausdavo. Išmokiau jį pasimušti. Dabar niekas su juo nebenori pyktis. Priešingai, nuo tada jis dar apgina silpnesnius vaikus nuo savo buvusių skriaudėjų.

 

Jis netapo stipresnis – jis tik įveikė savo baimę būti primuštam. Kai šią baimę įveikė, niekas net nemėgina jo mušti. Kokia tai aktuali pamoka mums visiems!

 

Tačiau, galbūt paprieštaraus psichologai, Švedijos mokyklose neleidžiama smurtauti, ir mes turėtume mokyti vaikus viską spręsti be smurto. Žinote, aš mėgstu ir gerbiu Švediją, tačiau jų kaimynai danai apie švedus pasakoja tokį anekdotą: jei nenori užgauti švedo, nesakyk jam užuominų, kad vyras ir moteris kuo tai skiriasi.

 

Mes buvome ir būsime Europos Afrika tol, kol nuolankiai periminėsime svetimą praktiką, nesugebėdami pasigilinti, gera ji mums ar nelabai. Taigi mums reikia mokytis vidinės tvirtybės – tiek charakterio, tiek intelektinės. Visa, ką čia paminėjau apie gebėjimą atsiginti – tai charakterio tvirtybė. Intelektinė tvirtybė – tai gebėjimas savarankiškai protauti ir nenusileisti svetimų idėjų spaudimui. Šiai dienai šia prasme mus laiko afrikiečiais – pateikia mums sąrašą vertybių, kuriomis turėtumėme įtikėti. Pyksta, jei neįtikimime.

 

O kodėl pyksta? Ar kada esate girdėję, kad kas primygtinai bruktų puikų daiktą? Ne, už puikų daiktą reikia mokėti, ir dar gerą kainą. Dykai duoda tik arba tai, ko jiems nereikia, arba turi paslėptų užmačių. Manau, tai susiję su tuo, kad kai kurios „švediškos“ idėjos patiria spaudimą pačioje Švedijoje.

 

Deja, turime pripažinti, kad iki šiol mes gana nuolankiai ir klusniai, kaip kokie negrai, tik tai ir darėme, kad periminėjome svetimas idėjas. Pavyzdžiui, mūsų valdininkai, norėdami pateisinti vieną ar kitą įstatymą, svarbiausiu argumentu mini tai, kad taip yra keliose išsivysčiusiose valstybėse. Vadinasi, visa jų išmintis – tik nukopijuoti nuo amerikiečių, švedų ar britų. Tai ir yra intelektinis dekadansas – vengiame galvoti savo galva, nes begalvodami galime ir suklysti. O jei „mąstau“ šitaip – nesėkmės atveju visada turėsiu į ką parodyti pirštu. Šis atsakomybės vengimas – taip pat dekadansas.

 

Tad laikas mums vėl pradėti mokytis vidinės tvirtybės. Kaip jau ne kartą įrodžiau, dvasingumo studijos mums gali padėti pasitelkti šią jėgą. Raktinis žodis – gevura (hebrajiškai reiškia jėga). Susipažinę su Kabalos Gyvybės medžiu jūs sužinosite kaip įgyti vidinės tvirtybės ir kaip ja naudotis.

 

PS Internete lietuviškai teisingos informacijos apie kabalistinį gyvybės medį neradau, prašom skaityti angliškus ar rusiškus šaltinius.