Vaikas narkomanas – kas gali būti baisiau tėvams? Ką mes galime padaryti, kad jis tokiu netaptų?

 

Pažvelkite į narkomaniją kiek įdėmiau ir jūs pamatysite eilinę stabmeldystės formą. Narkomanija – tai tikėjimas, kad egzistuoja cheminė medžiaga, kuri mane padarys laimingu (na, bent jau laikinai). Stabmeldystė visuomet ir susijusi su tuo, kad kažkas išorinis, kažkoks daiktas ar reiškinys, turėtų pakeisti man dvasingumą ir padaryti mane viskuo patenkintą.

 

Šis tikėjimas, kaip ir visi stabmeldiški tikėjimai, verčia ignoruoti tikrovės siunčiamus perspėjimus, kad klysti. Pavyzdžiui, jūs žinote, kad kava ir pyragaičiai yra negeras pasirinkimas. Ar tai sužinojęs visiškai jų atsisakėte? Aišku, kad ne. Jūs išsigynėte visokiais pasiteisinimais ir toliau elgiatės po senovei, nors dabar ir žinote, kad tai bjaurus, kenksmingas elgesys.

 

Pradeda šlubuoti sveikatėlė. Žmogus kurį laiką nuo kenksmingų medžiagų susilaiko. Kai sveikatėlė jam atleidžia praeities beprotystę, jis kaipmat grįžta prie senųjų įpročių. D-vuliui nieko kita nelieka, kaip paversti tokį nenaudėlį chronišku ligoniu – užrišti jo gerklę teršalams kartą ir visiems laikams.

 

Taigi eilinio gyventojo filosofiją savo sveikatos atžvilgiu galima apibūdinti kaip itin agresyvią ir vėliau nelogiškai gailestingą: iki kokių trisdešimties šis daro viską, kad kuo labiau supjautų savo sveikatą, o kai tai jam pagaliau pavyksta, nustoja save žudyti, pradeda sveikatą saugoti ir kaip įmanydamas kovoja su prisidarytos žalos padariniais.

 

Prie šio šlykštaus elgesio nuo pirmųjų dienų pratiname ir savo vaikus. Patys valgome surogatus – negi vaikui atsakysi? Neatsakysi, nes tuomet jausi kaltę dėl to, kad vaikas valgo kaip žmogus, o tu kažkodėl – kaip paršas. Taigi sąžinei nuraminti duodame vaikui tokio maisto, kokio jis paprašo, neatsižvelgdami į tai, kad tai vaikui labai kenkia. Vaikas valgo bulvytes fri, traškučius, „mėgaujasi“ limonadais ar kitais lėtai veikiančiais nuodais.

 

Visos tos šlykščios stabmeldystės yra pagal žinomą antikinių graikų posakį: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Mes vartojame maisto surogatus dėl to, kad jie veikia narkotikai – prisirijęs toksiškų medžiagų žmogus jaučiasi apsnūdęs, galvoti nesinori, traukia tinginiauti ir dar kažkuo gomurį pasmaginti. Be to – viskas super legalu, niekas tau niekuomet neprikaišios, kad esu kažkoks narkomanas.

 

Prisirijome, kaip esame pratę, toksiškų medžiagų – reikia save prablaivinti. Būtinas dopingas. Taigi, niekur nedingsi – stveriamės kavos. Užvarėme toksinus kofeinu – vėl galime veikti. Kofeinas, kuris veikia žvalinančiai, po kurio laiko, aišku, kai nustoja veikti, meta mus į lengvo išsekimo, nuovargio būseną. Šią, aišku, reikia „pagerinti“ lašu alkoholio.

 

Taip mes leidžiamės į vis gilesnį priklausomybės liūną. Kadangi gerti alkoholį – patį pavojingiausią narkotiką pasaulyje - yra laikoma normalu ir visuotinai priimtina, tai per šventes vaikai mus mato juo „besimėgaujančius“. Aišku, mes sakome, kad „geriame kultūringai“, neprisigeriame – negalima vaikams rodyti blogo pavyzdžio.

 

Vaikai, aišku, irgi nori alkoholio. Čia tėveliai juos sustabdo ir paaiškina, kad tai yra negerai. Vaiką trumpam suima sumišimas – kodėl, jei tai negerai, tėveliai vartoja? Vaikui paaiškinama, kad kai suaugs, gerti irgi bus negerai, tačiau ne taip negerai kaip dabar.

 

Čia vaikui, nori nenori, iškyla neišvengiama dilema – arba jo tėveliai idiotai, arba alkoholis nėra taip jau blogai, kaip jie sako. Kadangi pirmasis pasirinkimas vaikui būtų pernelyg dvasiškai skausmingas – nemanau, kad dėl alkoholio temos vaikas pasirengęs paaukoti dvasinį ryšį su savo tėvais – jam nelieka nieko kita, kaip tik nuspręsti, kad antra. Vadinasi, jei tėveliai geria alkoholį, tai jis nėra taip jau blogai, kaip jie sako. Na ir, aišku, vaikas tampa nebe toks jautrus, kai kalbos prieštarauja darbams.

 

Taigi, kai ateina laikas pačiam paragauti alkoholio, vaikas jau būna rimtai įtikėjęs, kad alkoholis yra blogai tik žodžiais, o ne darbais. Todėl paaugliai mielai kartoja suaugusių frazes apie alkoholio žalą ir patys nusigeria iki pamėlynavimo.

 

Na, pasakėme C, pasakykime ir D (A buvo maisto surogatai, kurie netinkami žmonėms vartoti, tačiau vis tiek kažkodėl vartojate, B buvo jūsų alkoholis ir nikotinas). Paauglys jau įprato gerti ir blevyzgoti apie alkoholio žalą vienu ir tuo pačiu metu. Jis ne kartą šeimoje ir aplinkoje yra matęs, kaip susinervinęs tėtis ar mama griebiasi cigaretės ar taurelės. Taigi kai jam pasiūlo Ecstazy, jo galvoje suveikia tokios įtvirtintos nuostatos:

 

  1. Visi tie narkotikai, pradedant nuo traškučių ir baigiant alkoholiu, yra kalbomis blogai, darbais gerai.
  2. Jei noriu pasirodyti suaugęs, turiu taip ir elgtis – viena šnekėti, kita daryti. Toks blevyzgojimas aplinkinius visuomet linksmina.
  3. Jis jau būna patyręs, kad trumpuoju laikotarpiu narkotikai sprendžia dvasines bėdas. Kuo stipresnis narkotikas – tuo didesnis pakylėjimas. Apei tai, kaip narkotikai veikia ilguoju laikotarpiu, paauglys nenusimano – teoriškai žino, praktiškai – žiūrėkite 1 punktą.

 

Taigi narkotikų pabandymas paaugliui yra ne kas kita, kaip savo tėvų darbų tąsa. Jis, taip sakant, pranoksta savo brangiuosius tėvelius. Tėvai turėtų juo didžiuotis! Kai tėvai jį mėgina barti ir aiškinti, kad su narkomanija jis peržengė ribas, vaikas nelabai gali suprasti, ką jie čia iš tiesų kalba. Nes jo pasąmonėje yra įsitvirtinusios aiškios nuostatos, kad apie priklausomybės medžiagas kalbame blogai, vartojame smagiai. Tai jis ir tęsia – tik tėveliams tai dabr jau kažkodėl baisiai nepatinka. Galiausiai, vaikui nelieka nieko kita, kaip tik pripažinti, gaila, kad taip pavėluotai, kad tėvai – bepročiai. Tada jis pabėga iš namų ir pasiryžta gyventi protingiau nei jie. Jis ir toliau vartoja narkotikus, nes vartoti žalingas medžiagas yra giliai iš vaikystės įsirėžęs, beveik nepertraukiamas įprotis. 

 

Galiausiai, po kelerių metų, tėvai turi laidoti savo sūnelį. Jie paskęsta liūdesyje ir neviltyje. Išsipildo tai, apie ką D-vas skelbia 2-ame įsakyme: ... nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. 

 

Taigi, išvados čia būtų akivaizdžios:

 

  1. Nemėgink savo dvasinių problemų spręsti cheminėmis medžiagomis. Tai pražūtinga. Įgyk dvasinį išprusimą, tada būsi atsparus alkoholio ar panašioms pagundoms. Lavinkis pats ir lavink savo vaiko dvasinius poreikius – ten yra imunitetas nuo šios ir visokios kitokios beprotystės.
  2. Jei manai, kad cepelinai, kava, traškučiai ir brendis yra žalingos sveikatai medžiagos, tai atitinkamai ir elkis. Prieš pirkdamas maisto produktus paskaityk, ką perki. Jei parduodamo maisto sudėtis išduoda, kad produktas užnuodytas, žmonėms vartoti netinkamas, tai ir nevartok.Nė už ką neduok vaikui daug saldumynų ar kitokių maisto surogatų – vaikystės maistas mums tampa neįveikiama įpročio programa visam likusiam gyvenimui.
  3. Bet koks mėginimas gyventi susipykus su sveiku protu – didžiulė rizika vaiko gyvenimu. Jei jau neiškenti ir vis tiek turi pavartoti kenksmingų medžiagų, tai bent jau pasislėpk, kad tavo beprotystės nematytų tavo dėl to nekalti vaikai.
  4. Kuo anksčiau ir kuo daugiau papasakok savo vaikui apie tikrąjį alkoholio ir kitų narkotikų veidą. Pasakyk, kad traškučių, alkoholio, cigarečių, o tuo pačiu ir praktiškai visos kitos reklamos, mums begėdiškai meluoja. Pasakyk, kad protingas žmogus reklamomis netiki. Kaip sakė N.Hillas, galvok ir turtėk. Su retomis išimtimis darykite priešingai, nei siūlo reklamos, ir pradėsite turtėti.