Gal skaitėte Rusijos ambasadoriaus mintis apie tai, kad Rusija nėra atsakinga už SSSR valdžios sprendimus?

 

Šiandieninė Rusija semiasi dvasinės stiprybės iš SSSR. Jos vadovas V.Putinas aprauda SSSR iširimą ir rekonstruoja valstybę SSSR pavyzdžiu. Rusija suteikė saugų prieglobstį perversmininkams burokevičininkams. Ji uoliai saugo SSSR nusikaltimų dokumentaciją. Ir ji, SSSR teisių perėmėja, niekuomet nėra Lietuvos atsiprašiusi už sovietijos čia padarytus nusikaltimus (tačiau Vengrijos, Čekijos-Slovakijos ir neseniai Lenkijos atsiprašė).

 

Kas čia vyksta? Kodėl mes privalome užmiršti istoriją, o jie, kaip teisingai pastebi V.Laučius, ją garbina? Ogi dėl to, kad pasikeitė valstybės formos, tačiau ne sąmonė. Rusai ir toliau save laiko tais pačiais, kuo save laikė SSSR laikais. Ir mus laiko tais, kuo jiems tuomet buvome. Todėl yra visos prielaidos „seniems geriems laikams“ sugrįžti. Tereikia sulaukti tinkamos politinės konjunktūros, ir jie vėl bus čia.

 

Tai labai gera proga jums paaiškinti, kodėl žydai vis mums prikaišiojo karo metų nusikaltimus. Mes taip pat nenorėjome prisiimti kolektyvinės atsakomybės. Burbtelėjo Brazauskas trumpą atsiprašymą, ir žydams to atseit turi būti gana. Tačiau žydšaudystės mastais nesidomėjome, į jų priežastis nesigilinome, nė vieno žydšaudžio nenuteisėme. O ir apskritai mus ta tema lietuvius nervindavo ne ką mažiau, nei rusus jų nusikaltimai Baltijos šalyse.

 

O nuoga tiesa yra ta, kad per kelis mėnesius besislapstančių žydų Lietuvoje praktiškai neliko, nes juos visus įdavė uolūs lietuviai. Lietuviai masiškai, negailėdami energijos, be nacių įsakymų vykdė žydų egzekucijas visoje šalyje. Praktiškai niekas to nemėgino pristabdyti. Pirmosios egzekucijos prasidėjo dar tada, kai nacių okupantai dar nebuvo pasiekę tų vietovių. Todėl tikras vaizdas yra šlykštus – apskritai paėmus, lietuvių tauta uoliai ir noriai galabijo žydus. Tas pat vyko visoje Rytų ir Vidurio Europoje.

 

Žydšaudžių tema beda pirštu į dar vieną baisią mūsų mentaliteto savybę: mes esame „iz griazi v kniazi“ tauta (iš purvo į kunigaikščius). Mes esame pratę kaupti savyje apmaudą ir inkšti, kad esame be galo nuskriausti. Tačiau kai tik turime mažiausią progą skriausti kitą, be dvejonių imame jį kankinti. Pažiūrėkite kad ir į dabartinius biurokratus. Juk tai Sąjūdžio laikų patriotai! Jie graudžiai kalbėjo apie tai, kaip mus buvo pavergęs okupantas...

 

Pastarųjų laikų ekonominės gerovės laikais mes pamatėme, kas esame. Turėdami pakankamai pinigų mes visiškai atsiribojame nuo socialinių problemų – tampame akli ir kurti bet kokiam artimojo skausmui.

 

Mes inkščiame, kad valdžia mus engia. Viena mano pažystama pasakojo, kaip mes elgiamės su kinais darbininkais. Lietuviai, pasisamdę kinus, juos apgaudinėja kaip tik išgali. Ir niekas tuo nesidomi, niekas negina kino darbininko. Matote, kaip įdomu? Kai galėjome, engėme žydus. maksimaliai, kiek tik leido mūsų išgalės. Šiandien jau to nebegalime. Šiais laikais engiame kinus - vėlgi, kiek leidžia mūsų išgalės.

 

Štai kas yra aukos sindromas. Tai platforma, nuo kurios, atsiradus progai, „aukos“ ims skriausti silpnesnius. Aukos sindromo lėliukė inkubuoja būsimąją pabaisą. Tai pirmamečiai „dedovščinos“ auklėtiniai. Galiu jus užtikrinti – jei visos Lietuvos socialinės problemos akimirksniu išsispręstų, mes pavirstume slibinais siaubūnais. Taptume negailestingais išnaudotojais tiems, kuriems likimas ne toks malonus.

 

Jei norime „pamiršti praeitį“, kaip siūlo Čchikvadzė, mes pirma turime praeiti nuoširdžią dvasinę atgailą. Be atgailos neįmanomas sąmonės apsivalymas. Be apsivalymo žmogus vėl ir vėl bris į tuos pačius purvus. Praeitis mus persekios vėl ir vėl, slibinas vis sugrįš – pakeitęs odos spalvą, tačiau viduje vis toks pat siaubingas.

 

Paveiktas T.Venclovos „Aš dūstu“, siūlau dirbti, kad rusai pagaliau pamatytų tikrąjį savo veidą ir atliktų nacionalinę atgailą. Tačiau, savaime suprantama, mes nieko jiems negalime pasakyti, kol pilnos tokios atgailos neatlikome patys.

 

Kad padėčiau tautai tai atlikti, nukaliau nacionalinio vyriškumo sąvoką. Ar mes kaip tauta galime sukaupti drąsos ir objektyviai patikrinti baisiausius mums metamus kaltinimus? Viena iš dviejų - arba tai, ką čia rašau, yra teisingi teiginiai, arba neteisingi. Plaikstymasis ir drėbimas purvais tiesos nepakeis. Ar mes galime atidėti į šalį savo šarvuotą gynybą, įsigilinti į šiuos teiginius ir prisikasti prie grynos tiesos? Tai būtų nacionalinis vyriškumas.