Šiandien birželio 14-oji, Gedulo ir vilties diena. Įsivaizduokite save vykstantį gyvuliniu vagonu į tolimą nebūtį. Įsivaizduokite, jog keletą metų sėdite Stalino lageryje. Alkio iškankintas pilvas duria, o jūs kertate medžius, skaldote akmenis. Nepriskaldote kiek reikia – negaunate jokio maisto. Ir taip diena iš dienos, metai iš metų.

 

Tada jūs šaukiatės Dangaus teisingumo ir prisiekinėjate sau, kad, jei iš čia ištrūksite, padarysite viską, kad tik tai nepasikartotų. Kad budeliai būtų nubausti, kad nekaltų aukų kraujas niekuomet nebūtų pamirštas. Lietuva neteko šimtų tūkstančių žmonių. O šiandien? Kas gali tvirtai pasakyti, kokios priežastys atnešė totalitarizmą iš rytų ir vakarų? Kodėl civilizacijoje, kuri skelbiasi labiau už viską garbinanti meilę, vyksta pačios nežmoniškiausios žudynės?  Dar svarbiau: šiandien pas mus nemažai tokių, kurie ir vėl nori tvirtos rankos, ir vėl siekia, kad ateitų kietas vadas ir visus nedorėlius pastatytų į vietą.

 

Mes nieko nepasimokėme. Bėgame nuo laisvės taip pat, kaip tą darėme 1940-aisiais, kai dalis lietuvių sovietų armiją pasitiko gėlėmis. Ir šiandien laisvė mums atrodo nieko verta – dauguma mielai ją parduotų už butelį degtinės. Mes nevertiname, netgi bėgame nuo savo laisvės. Kodėl? Kaip yra pasakęs F.Dostojevskis, „nelaimingas, kenčiantis savo laisvės iškankintas žmogus tik ir dairosi to geradario, kuris sutiktų paimti iš jo laisvę – tą naštą, padariusio šio nelaimėlio gyvenimą nepakenčiamą“.

 

Apie mūsų karštligišką bėgimą nuo laisvės puikią knygą yra parašęs vokiečių filosofas E. Fromas. Ji taip ir vadinasi - „Pabėgimas iš laisvės“. Tiems, kuriems patiko STI, rekomenduoju būtinai ją perskaityti. Išleido „Verba vera“, 2008.

 

Šioje knygoje E. Fromas puikiai diagnozuoja kertinę šiuolaikinio žmogaus bėdą – atsisakymą gyventi. Šiuolaikinis žmogus jaučiasi bejėgis prieš galingas jėgas, lemiančias jo likimą – vyriausybę, korporacijas, korupciją, vartotojų kultūrą ir t.t. Jis mano, kad šių nepajudinamų jėgų apsuptyje jam telieka viena – užsigniaubti ir prisitaikyti. Taip žmogus pasirenka negyvenimą. Jis atsisako gyventi, nes savo norus iškeičia į pseudonorus. Kadangi savo norų turėti šiuolaikiniame pasaulyje baugu, šiuolaikinis žmogus juos keičia į pseudonorus: „nori“ to, ko nori ir kiti. Pavyzdžiui, jei visi sako, kad nesidomi politika, tai ir jis nesidomi. Ir atvirkščiai.

 

Tačiau pseudonorai tėra savęs apgaudinėjimas. Gyvenimas netikrų norų karalystėje turi savo didelę kainą – žmogaus gyvenimas pilkas, nuobodus ir išties pavojingas. Kaip gali ramiai gyventi, kai nesijauti galįs kontroliuoti, ar turėsi rytoj už ką pavalgyti? Tad kaupiasi nepasitenkinimas. Šis, kaip nesibaigiantis dantų maudimas, išvirsta į nepakeliamą kančią, kai žmogus yra pasirengęs savo artimą tiesiog prismaugti. Ar ne tai daro visokie lytiniai iškrypėliai ar mokyklose šaudantys į moksleivius?

 

Tad Frommas pateikia giliausią įžvalgą: destruktyvumas – tai nenugyvento gyvenimo pasekmė.

 

Šis gyvenimas yra nuostabus ir vis geresnis tiems, kurie iš tiesų nori ir pasiryžta gyventi. Gyvenimas – tai nuolatinis augimas. Tas, kuris nuolatos vidumi auga, džiaugiasi savo laisve ir iš jos pelnosi. Kadangi gyvename (beveik) laisvoje visuomenėje, tai atskiras žmogus čia gali pakovoti už savo svajones. Tačiau tam reikia išlipti iš saugumo įsčių ir stoti pakovoti už savo įsitikinimus, už savo norus.

 

Daug kas atšaus: tačiau tam Lietuvoje nėra sąlygų! Tačiau paklausykite vieno užsieniečio investuotojo. Jis sako, kad ateina į Lietuvą dėl to, kad čia nedaug konkurencijos. Taip, sąlygos ne pačios geriausios, tačiau jos vienodos visiems. Tas, kuris pasivargins ir įveiks sunkumus, atsirieks didesnę rinkos dalį nei šalyse, kur verslą įsukti lengva. Tačiau virkautojai, pavyduoliai ir dejuotojai visada pražus - tai biblinis dėsnis.

 

Deja, laisvę mes dažniausiai suprantame kaip laisvę nesikišti ir „nelysti kur nereikia“. Toks neatitikimas tarp išorinės santvarkos iššūkių ir sąmonės būsenos lemia neviltį ir kančias. Tai tarsi dešimtmetį vaiką paleisti į suaugusių pasaulį, kur jis turi vienas pastovėti už save. Aišku, nelaimingam vaikui toks išbandymas pasirodytų baisus, ir jis visomis išgalėmis veržtųsi pas mamą po prijuoste.

 

Yra tik vienas būdas mums nutraukti savo ilgus šimtmečius besitęsiančias kančias: turime dvasiškai suaugti. Mūsų visuomeninė sąmonė turi pasiekti lygmenį, kuris atitinka mums tenkančius iššūkius. Tuomet jausimės ramūs, saugūs ir savimi pasitikintys. Būsime laimingi, kad savu laiku patyrėme tuos iššūkius.

 

Tad dešimtmetis vaikas, jei jis nori normaliai gyventi ir įsitvirtinti suaugusių pasaulyje, turi kantriai ir uoliai mokytis. Jei jis neįgis subrendusiam suaugusiam reikalingų įgūdžių, jo gyvenimas nenusiseks. Juo pasinaudos kokie nors piktavaliai – įvels į vagystes, narkotikus ir t.t.

 

Tačiau dešimtmetis vaikas veikiausiai į savo situaciją reaguos neurotiškai (neracionaliai). Jis virkaus, bliaus ir rėks, kad nori pas mamą. Jis mėgins visas savo bėdas išspręsti vienu mostu – pavyzdžiui, susirasti sau surogatinius tėvus (t.y. kas sutiktų paimti iš jo tą nelemtą laisvę). Aišku viena – šis vaikas darys ką tik nori, kad tik pabėgtų nuo savo laisvės. 

 

Mūsų tauta yra šioje kryžkelėje. Esame įkalinti laike – ilgi baudžiavos šimtmečiai, komunizmo dešimtmečiai mus pavergė ir atrofavo laisvo, savarankiško žmogaus sąmonę. Mūsų dvasinė tradicija – krikščionybė - opiumas vargų iškankintam baudžiauninkui, norinčiam pabėgti nuo savo vergiškos tikrovės. O iššūkiai mūsų sąmonei, reikalavimai augti vis stiprėja.

 

Birželio 14 dieną mes turėtume apmąstyti, kas tai yra laisvė. Prisiminti, koks iš tiesų gyvenimas nelaisvėje. Ir rasti savyje jėgų susitvardyti, pasitempti ir pradėti iš tiesų gyventi. Tegu nesibaigiančios mūsų tautos kančios pagaliau mums tampa tikra pamoka. Alternatyvos nekokios – aplinkui kiti keliai veda į greitesnę ar lėtesnę mirtį. Siauras gyvybės kelias – išdrįsti gyventi. Apsispręskite, kad Jūsų valia - svarbiausias Jums dalykas šiame pasaulyje. Tada ir atitinkamai imkite gyventi. Priimkite tokį sprendimą ir, galiu patikinti asmeniniu pavyzdžiu, - niekuomet to nesigailėsite.

 

Ir perskaitykite E.Frommo „Pabėgimas iš laisvės“.  Jei dar neskiatėte - perskaitykite ir Sėkmingos tautos idėją.