Priešintis tikrai ne beprasmiška

2012 sausio 4 d.

Dažnai girdime, kad aš nesipriešinu prieš klanus ir korupciją dėl to, kad aš ir apskritai visuomenė yra per silpni ką nors pakeisti.

Pirmiausia pradėsime nuo to, kad toks įsitikinimas iššauks dar didesnius valdančiųjų piktnaudžiavimus. Kiek susidūriau su tomis jėgomis, jiems nėra tokio dalyko kaip truputį papiktnaudžiauti ir prie tam tikros ribos sustoti. A.Matulevičius, Tautos ateities forumo pirmininkas, anksčiau parlamentaras, pastebi, kad su anomis jėgomis kompromisas neįmanomas – kiekvieną nuolaidą jie supranta kaip tavo silpnumo ženklą. Todėl pilietinį pasyvumą, nesipriešinimą jie vertins kaip leidimą dar labiau piktnaudžiauti. Kol juos sustabdys aktyvus visuomenės pasipriešinimas.

Antra, pažvelgę į neseną istoriją mes galime įsitikinti, kad pilietinis pasipriešinimas padeda pamatą visuomenės gerovei dešimtmečiams į ateitį. Grįžkime į Sąjūdžio laikus ir palyginkime save su tuometine Baltarusija. Lietuviai tada aktyviai ir vieningai priešinosi, o baltarusiai snūduriavo. Dabar mes ES valstybė, o jie murkdosi beviltiškoje diktatūroje.

Tuo, žinoma, visai nenoriu pasakyti, kad mes puikūs ir demokratiški. Po Sąjūdžio mes tapome tokie pat kaip baltarusiai. Todėl ir mūsų reikalai pradėjo krypti baltarusiška linkme. 

Dar dvi įžvalgos šiandien. Mūsų stiprios rankos troškimas privedė Lietuvą prie putinistinio valdymo modelio (kodėl ir kokiu būdu taip nutiko – žinutės pabaigoje). Radau dar 2009 m. prieš prezidento rinkimus rašytą Z.Vaišvilos straipsnį, kuriame jis įspėja, jog prezidentės biografijoje yra tamsių dėmių, o žinomi faktai leidžia daryti išvadą, kad tai patikimas saugumo struktūrų kadras. Šį straipsnį prašau pasiskaitykite patys: http://www.politikosaktualijos.lt/2009/05/11/zigmas-vaisvila-dalia-grybauskaite-begediskai-meluoja/.

Taigi pasipriešinimo veikla duoda dvigubos naudos:

1. Leidžia pamatyti tikrą valdžiažmogių veidą
2. Visuomenės spaudimas priverčia juos pridaryti nesąmonių, dėl ko jų valdžia ima šlyti.  

Sekanti įžvalga. Tikriausiai jau esate  girdėję apie tokią psichologijos šaką kaip transakcinė analizė. Kaip religijos tyrinėtojas sakyčiau, kad tai mokslas apie prakeiksmus. Psichologai pastebėjo, kad ankstyvos mūsų nuostatos pakloja pamatus visam likusiam gyvenimui. Jei tėvų padedamas vaikas apie save susidaro nuomonę, kad jis gabus ir protingas, tai toks įsitikinimas taps save išpildančia pranašyste. Jei tėvai vaiką gniuždė ir formavo neigiamas nuostatas, tai ir užaugęs toks asmuo gyvens savo vaikystės įsitikinimų kalėjime. Toliau transakcinė analizė (TA) nagrinėja kaip vieni ar kiti įsitikinimai paveikia žmogaus elgesį ir, žinoma, kaip tuos scenarijus keisti. Daugiau apie TA rekomenduočiau pasiskaityti E.Bernais „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ ir C. Steiner „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“.

Sėkmingos tautos idėja panašiu rakursu nagrinėja visuomenės elgesį. Čia mes matome, kad TA taip pat gali veiksmingai padėti save suprasti. Pastebėjau tokį visuomenės elgesio scenarijų, kurį pavadinsime „Išganymas per Kristaus mirtį“.

Visuomenė susikirsto į tris veikėjus: Mesijas, fariziejai ir kenčianti liaudis. Mesijas – tai gelbėtojas (pvz. prezidentė), iš kurio liaudis laukia išganymo. Mesijas turi ateiti ir įveikti blogį visuomenėje. Mesijui trukdo jo aplinka – blogiečiai fariziejai (seimas, valdininkai, prezidento aplinka). Mesijas didvyriškai kovoja su šiais blogiečiais, tačiau nesugeba jų įveikti ir yra nukryžiuojamas. Didvyrio mirtis nuplauna visų žmonių nuodėmes – ką galiu padaryti aš, jei Mesijas nieko nesugebėjo? Telieka mylėti ir kentėti, kaip prisakė Kristus. Nesipriešinti blogiui, o įveikinėti jį susitaikymu su blogiu. Ir kantriai laukti antrojo mesijo sugrįžimo, per kurį jis tikrai įveiks blogį ir atves liaudį į šviesą. 

Esu įsitikinęs, kad tokių visuomenės elgesio scenarijų yra ir daugiau. Tam reikėtų mokslinių studijų.