Palestinos pripažinimo problema

2011 gruodžio 22d.

Palestinos nepriklausomybę jau pripažino daugiau nei 100 pasaulio valstybių. Žvelgiant iš Vakarų pasaulėžiūros pusės, dviejų valstybių sukūrimas turėtų priartinti šį regioną prie taikos.  Tačiau prieš puoselėjant tokias viltis mums reikėtų įsigilinti į Artimųjų Rytų specifiką.

Pirmiausia pradėkime nuo to, kad nesu politologas. Jei norėtumėte politologinės analizės šiuo klausimu, siūlyčiau šią nuorodą: http://www.atgimimas.lt/Aktualijos/Lietuvos-balsas-pries-Palestina-UNESCO-gristas-logika-ir-principingumu.

Paminėsiu ką apie palestiniečius turi pasakyti žydai, taip pat pasidalinsiu savo asmeniniais įspūdžiais iš kelionės po Vakarų krantą.

Pirmiausia žydai atkreipia dėmesį į tai, kad palestiniečiai yra išvystę veidmainišką retoriką. Jie apeliuoja į vakarietiškas vertybes, tačiau, kaip mes puikiai žinome, palestiniečiai, kaip ir apskritai arabai, vakarietiškas vertybes be galo niekina.  Tad kai palestiniečiai kalba apie tautos apsisprendimo laisvę, demokratijos stygių, žmogaus teisių pažeidimus, galime būti tikri – jie patys nė per nago juodymą netiki tuo, kuo įtikinti nori mus.

Arabai pasaulį regi per islamo akinius. Islamas daugiau mažiau pripažįsta visas priemones, kurios gali sustiprinti pranašo Mahometo tikėjimą. Todėl islamo vardan galima meluoti, žudyti, apgaudinėti, prievartauti, t.t. Islamas taikus ir mielas tol, kol silpnas. Tačiau tikrasis jo tikslas – galutinė pergalė visame pasaulyje. Koranas kalba, kad tokia diena anksčiau ar vėliau išauš, todėl musulmonai stengiasi pasiekti rojų žemėje susitelkdami kovai už islamo plėtrą.

Gavę vienokių ar kitokių laisvių, musulmonai į jas pirmiausia žiūri kaip į placdarmą islamo įtakai plėsti. Todėl kai duodi palestiniečiui laisvių, jis jas neretai išnaudoja žydams terorizuoti. Vėliau šis reiškinys pėrikėlė ir į JAV. Pavyzdžiui, Niujorke aptiktas ne vienas dvasininkas- teroristas, gyvenantis iš valstybės pašalpų. Džihadistui dėl to negėda. Jam atrodo sumanu išnaudoti nebudraus priešo silpnybę, kad greičiau jį priveiktų.

Taigi apeliavimas į žmogaus laisves ir apskritai vakarietiškas vertybes šiame konflikte jį tik eskaluoja. Tad kur galėtų būti sprendimas?

Tam pirmiausia pažvelkime ko iš tiesų siekia arabų gatvė. Jiems, kaip tikrosios ir galutinės tiesos nešėjams, Izraelio atsiradimas yra sunkiausias išbandymas. Jei pabuvotumėte Izraelyje, tikriausiai susidarytumėte įspūdį, kad tai tarsi Vokietija Artimuosiuose Rytuose. Malonūs žmonės, kultūra, punktualumas. Šalia jų arabai atrodo kaip laukiniai „čiabuviai“.

Pavojus arabams yra štai kur. Pas juos atsikėlė aukšto lygio civilizacija, kuri faktiškai paneigia jų pamatinį įsitikinimą, kad musulmonai yra patys teisingiausi ir nuostabiausi pasaulyje. Izraelio buvimas panosėje –nuolatinis priminimas, kad jų vertybės neveikia. Šio įkyraus fakto musulmonai nekenčia, nes jei jį pripažintų, susvyruotų jų civilizacijos pamatas.

Tegu man neleis sumeluoti kiti mūsų tautiečiai apsilankę Izraelyje, tie arabai ten atrodo kaip pas mus čigonai. Čigonų daugiau ar mažiau taip pat nedomina mūsų vertybės. Jei turi savąsias, kurių aklai laikosi. Tačiau tai taip pat netrukdo jiems mūsų terorizuoti prekiaujant narkotikais ar užsiimant kita nusikalstama ar šiaip nepadoria veikla.

Čigonas taip pat moka graudžiai virkauti, koks jis nuskriaustas. Pavyzdžiui, kai Vilniaus meras A.Zuokas nurodė nugriauti keletą lūšnų tabore, pasigirdo baisiausias triukšmas – pažeidinėjamos žmogaus laisvės, kreipsimės į teismą, ir t.t. ir t.t. Čigonai mielai priims pašalpas, noriai pasinaudos bet kokia teikiama pagalba (tai yra, materialine, nes mokslo ar šiaip kompetencijos jiems nereikia), tačiau dėl to civilizuotesni netaps. Jie nori tik imti.

Tad jei jūs už Palestinos nepriklausomybę, tuomet prašau turėkite omenyje, kad jūs ir už banditizmo rojų. Gazos pavyzdys tai tik paliudija. Sakytumėte, kad jei ne okupacijos randai, tai arabai nebūtų tokie nuožmūs? – Deja, ne taip. Važiavau taksi iš Jeruzalės į Bealtiejų (tai jau Vakarų krante). Nusistebėjau taksistui arabui, kad arabai čia gyvena geriau nei Egipte – taksistas net nemanė paneiginėti, tik patenkintas burkavo.

Iš tiesų arabų regione palestiniečių vargai niekieno nejaudina. Dar nuo 1967 metų karo pabėgėliai Gazoje gyvena palapinėse. Nei Persijos įlankos šeichai, nei Irano šventeivos, nei revoliuciniai diktatoriai nematė reikalo nei persikelti tuos vargšelius pas save, nei išskirti pinigų jų namų statybai. Taip pat menkai žinoma, kad Palestinos autonomija tvarkosi iš esmės iš amerikiečių ir europiečių lėšų. Arabams geriau, kad palestiniečiams būtų kuo blogiau. Tada jie galėtų aršiau kovoti prieš Izraelio nežmoniškumą.

Trumpai mano įspūdžiai iš Vakarų kranto. Namai gana švarūs ir tvarkingi. Žmonės daugiausia užsiima smulkia prekyba gatvėse. Vyrai pardavinėja tai, kas, mūsų akimis žiūrint, ištraukta iš šiukšlyno. Pavyzdžiui, parduodamos šlepetės su kiaura skyle ant pado, suplyšę sportiniai bateliai, įskilę akiniai, t.t. Kitas arabas patenkintas sėdi ir pardavinėja tik 3 dangtelius mobiliam telefonui – visi tam pačiam modeliui, tik skirtingų spalvų. Moterys pardavinėja skaras. Akyse įsirėžęs siaubas, bijo pažvelgti vyrų į akis. Kaip vėliau paaiškėjo, tai dėl to, kad palestiniečiai vyrai turi madą nuolatos prievartauti savo moteris.

Taigi mes esame labai naivūs ir nesuprantame su kuo turime reikalą. Jei arabai palauš žydus, tai sekantis taikinys bus pietų Europa.

Tačiau svarbiausios priežasties nepripažinti palestiniečių nepriklausomybės dar neišsakiau. Įsigilinęs į žydų kultūrą ir istoriją pastebėjau štai ką – tai, kaip tautos elgiasi su žydais, bumerangu grįžta jiems patiems. Žydų padėtis – tai viso pasaulio būklės rodiklis. Paminėsiu keletą faktų šiam iš pažiūros akiplėšiškam teiginiui pagrįsti.

Antisemitizmas – tai patikimas būdas užsitraukti sau patiems karus ir nelaimes. Pažvelkime į ankstyvuosius viduramžius. Žydus varo iš jų namų, atiminėja jų turtą, nebaudžiamai žudo. Europoje įsiviešpatauja chaosas – feodalinis susiskaldymas, siautėjančios banditų gaujos, baisus fanatizmas. Kai europiečiai pasiskelbė išrinktąja tauta, prasidėjo masinis žydų žudymas, tačiau gana greitai „išrinktoji tauta“ pradėjo skęsti kraujyje nuo tarpusavio pjautynių. Kalbu tiek apie kryžiaus žygius, tiek po jų sekusius nepaliaujamus karus Europoje 13 – 16 amžiais. O ir vėliau priešiškumas žydams neslopo, tačiau ir patys krikščionys toli gražu nebuvo vienas kitam ypač malonūs. Tikriausiai nereikia priminti, kiek tarpusavio karų esame patyrę.

Na, bet visa tai seni laikai, pažvelkime į pastarųjų laikų istoriją. Pradėkime nuo 1935 metų. Prasideda žydų pogromai – į Europos gyventojų širdis įsimeta didžiulis nerimas dėl artėjančios Vokietijos agresijos. Prasideda žydų valymai – prasideda karai visoje Europoje ir toliau. Žydai pradedami naikinti masiškai – europiečiai pradeda skęsti savo pačių kraujyje. 1948 metai, sukuriamas Izraelis. Prasideda įtampa Artimuosiuose Rytuose – prasideda šaltasis karas. Trumpi kariniai konfliktai Izraelyje – regioniniai karai Korėjoje, Indokinijoje, kolonijų išsilaisvinimo karai, perversmai Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir t.t. Izraelis balansuoja ant išlikimo ribos – pasaulis balansuoja ant branduolinio karo slenksčio (1962 m. Kubos krizė). Finansiškai prakunta Izraelis – praturtėja pasaulis. Išsivystęs pasaulis tramdo antisemitizmą – gyvenimas šiose šalyse tampa visai neblogas.  Ir taip toliau, ir panašiai.

Žodžiu peršasi prielaida, kad žydų istorija – tai pasaulio istorija. Abejoju, ar norėsite tokiai išvadai pritarti, tačiau prašau bent jau turėkite ją omenyje. Juk, kaip bebūtų, mano svarbiausias darbas – naujos idėjos.

Tad kodėl mes gerai padarėme nepripažindami Palestinos? Bijau, kad tai galėtų baigtis nemažos dalies Vakarų civilizacijos atplėšimu. Juk jau ir taip jau praradome Ukrainą, rizikuojame prarasti Gruziją, silpnėja Vakarų įtaka visame pasaulyje.

Biblija moko, kad Izraelio D-vas laimina tuos, kurie laimina Abraomą. Abraomas pasižymėjo tuo, kad jis tvirtai stovėjo tiesos sargyboje. Tiesos sargyboje jau daugiau kaip 3000 metų stovi judėjai. O čia trumpas filmukas apie tai, kad kai Amerika mėgina nusigręžti nuo Izraelio, ją tuoj pat apninka įvairios gamtos nelaimės. Ar tokia sutapimų gausa neturėtų priversti mūsų rimtai susimąstyti?

http://www.youtube.com/watch?v=gS7bfoEyfvw