Kalėdinė žinutė

2011 gruodžio 26 d.

Kokio palinkėjimo Kalėdoms gali tikėtis iš A.Guogos? Arba banalaus, arba nenuoširdaus. Tačiau šį kartą jis nebus nei viena, nei kita.

Mano kalėdinė žinutė bus labai šviesi mąstantiems ir ieškantiems, ir labai neskoninga ieškantiems sprendimų tam kartui. Pažvelgsime į giluminę priežastį, kodėl esame tokie susvetimėję ir nejautrūs vienas kitam. Iš to matysime, ką darome ne taip, ir kaip tapti malonesniais vienas kitam.

Kardinolas Bačkis švyti optimizmu ir plaikstosi gražiausiais žodžiais apie Mesijo gimimą. Kalėdų žinia, sako hierarchas, labai paprasta – pasitikėti Jėzumi.

Tačiau pasitikėti Jėzumi mes mėginome maždaug 620 metų. Praradome savo valstybės didingumą, po to ir visą valstybingumą. Pasikliaudami Kristumi mes vos neišnykome. O ir tai, kad neišnykome, nėra tokia jau vien džiugi žinia; esame, tačiau vienas kito nekenčiame.

Mes susikūrėme ištisą tautosaką, kuri atspindi mūsų gilią nemeilę vienas kitam. Liaudies išmintis sako: džiaugiasi lietuvis, kad kaimyno tvartas dega, trys lietuviai – penkios partijos, skaniausias patiekalas – sugraužti gyvą tautietį. Ir taip toliau, ir panašiai.

Taigi turime gilias saviniekos, pesimizmo ir nevilties tradicijas. Esame linkę save apgaudinėti, kad tokios mūsų nuotaikos pareina iš sovietmečio. Tačiau tai netiesa. Žinau tikrai, kad Lietuva neviltyje skendėjo ir 18 amžiuje. O kodėl neskendėti, jei liaudis buvo klusnūs vergai, o ponams buvo nusispjauti ant valstybės gerovės. Juk ar ne tą patį, ką ir 18 amžiuje, išgyvename dabar?   

Tad kodėl esame tokie beširdžiai vienas kitam? Mano atsakymas yra gana paprastas: nes tikime į bjaurias „vertybes“. Kiekvienam savo vertybės yra gana smagios, tačiau kai jis tas pačias „vertybes“ pamatome kitame žmoguje, tuoj pat pasibjauri.

Įsivaizduokite mafijozų grupę. Šie karštai tiki į broliją, tačiau tik savo tarpe. Prisiekinėja vienas kitam amžiną draugystę, tačiau už savo rato išdarinėja žiaurumus. Kai atsiranda kas nors, kas tiki, pavyzdžiui, į mažesnę broliją ir mėgina vieną ar kitą savo sėbrą nudėti, tai pastarasis iš karto pasibjauri tokiomis reliatyviomis „vertybėmis“. Tačiau ir jo paties vertybės yra tokios pat reliatyvios, nes ir jis buvo pasirengęs žudyti žmones už jo suvokiamos brolijos ribų.

Taigi mes vadovaujamės krikščioniškomis vertybėmis, grįstomis meile ir tikėjimu. Šios vertybės yra iškraipytos, todėl jos neveikia. Tą matome savo kasdienybėje. Po 620 metų krikščionybės Lietuvoje turime tokį faktą, kad mūsų širdys vienas kitam yra visiškai užkietėjusios. Tikėjimą pakeitusi neviltis. Mes esame tokioje padėtyje, kurioje atsiduria tas, kuris mėgina galva pramušti sieną – pavargę, apsidaužę ir visiškai nuliūdę.  

Todėl kardinolo palinkėjimas pasikliauti Kristumi – piktas pokštas. Kristus mus amžinai paveda, nes jis netikras dievas.

Tikėjimas ir meilė yra paprastos vertybės, užvaldžiusios mūsų sielas. Tikrasis kelias į laimę ir laimę ir orų gyvenimą yra daug sudėtingesnis. Jis prasideda visų pirma nuo to, kad iš tiesų tikroji svarbiausioji vertybė yra Tiesa. Tai yra, žmogus turi būti pasirengęs atsisakyti savo vertybių, jei jos pasirodo esančios netikros.

Iš kur sugalvojote, kad Kristus yra Mesijas? Jums sakė? Gal paskaitėte knygoje? O ar mėginote įsitikinti, kad toje knygoje parašyti teisingi dalykai? Tikriausiai nemėginote. Ši knyga aistringai kviečia tikėti ir žada jums visokius įmanomus baisumus, jei ja suabejosite. Tačiau ar žinote, kas yra tikėjimas. Štai tikėjimo apibrėžimas: tai įsitikinimas, paremtas viltimi, kad taip ir būtų.

Todėl kai jūs aistringai tikite, jūs savo objektyvų žvilgsnį į tikrovę pakeičiate į aistringą iliuziją. Tikriausiai nereikia ir sakyti, kad dėl to pradedate menkai susigaudyti tikrovėje. Ši iliuzija padaro jus nuolankiais tarnais tų, kurie šią iliuziją valdo. Jų galios auga, o jūsų galios mąžta.

Karalius Saliamonas Patarlių knygoje sako: tiesa pasiekiama tiems, kurie jos ieško. Tuo galima įsitikinti visur – išmano tie, kurie nori žinoti ir gilinasi. Kiti lieka su aistringu tikėjimu, kad jie viską puikiausiai supranta ir be pasigilinimo. Aš tai vadinu Šarikovo kompleksu: reikia viską imti ir padalinti. Todėl uolus krikščionis, jei jis uoliai vykdo Kristaus ir apaštalo Pauliaus patarimus nesidomėti, nelavinti savo proto, o viską suvesti į tikėjimą ir meilę, vis labiau kvailėja. O kvailį, kaip sako mūsų liaudies išmintis, ir Bažnyčioje muša.

Tačiau visgi tai optimistinė žinutė. Kai supratome, kad vadovavomės visai ne tomis vertybėmis, telieka palikti jas praeityje ir pradėti vadovautis teisingesnėmis vertybėmis. Todėl absoliučiai neprotinga dabar yra elgtis taip kaip visi. Vietoj to reikia pradėti elgtis taip, kaip teisinga. Jei žengsite šiuo keliu, patirsite daugybę sunkumą, tačiau nepražūsite. Į gyvenimo galą jūs laimėsite. Jūs laimėsite šiame gyvenime ir iškovosite amžinąjį.