Visų pirma atsiprašau, kad suklaidinau jus dėl „Žinių radijo“. Pakeitė mano eterio laiką į sausio antrą dieną, 12 val. 05 min.  

Didelis Lietuvos laimėjimas 2011m.

2011 gruodžio 28 d.

2011-ieji Lietuvai buvau gana nesėkmingi. Nors išgyvenome tam tikrą ūkio augimą, tačiau nuo bankroto valstybę gelbėjo tik naujos skolos. Toliau mažėjo demokratijos, ką puikiausiai matėme kampanijos už alkoholio reklamą metu. Šios kampanijos pabaiga buvo labai nemalonus siurprizas – prezidentė pasirodė visai ne reformatorė, o populistė su diktatoriškais polinkiais. 2011-ieji, kaip pastebi V.Radžvilas, buvo tragiški Lietuvos užsienio politikai. Mūsų užsispyrimas kare dėl iškabų galutinai supykdė mūsų strateginius partnerius lenkus. D.Grybauskaitės neseniai pradėtas pragmatizmo kursas bankrutavo visais lygiais. Galutinai paaiškėjo, kad V.Landsbergis dėl santykių su Rusija buvo visiškai teisus. Visa Lietuva, tvinkusi įtūžiu nepriklausomybės kovų lyderiui, pasirodė neteisi.

Visgi Lietuva 2011-aisiais pasiekė vieno didelio laimėjimo. Tai buvo ženklių santykių gerėjimo su žydais metai. Lietuva galų gale ryžosi priimti įstatymą, kuriuo kompensuojama žydams už jų iki karo bendruomenės turėtą turtą. Tai nebuvo maloningas dosnumas, nes įsipareigojome kompensuoti tik trečdalį jų iki karo turėto ir tik bendruomeninio turto. Sumokėti ne iš karto, o per dešimt metų, ir tik po griežto pažado, kad daugiau jokių pretenzijų žydai Lietuvai nekels. Visgi to pakako, žydai priėmė tai kaip būtiną kompromisą.

Dar prieš įstatymą dėl turto kompensavimo Izraelis pradėjo siųsti signalus, kad nebenori toliau santykiuose remtis priekaištais dėl istorijos, o siekia grįsti santykius žvelgiant į ateitį. Sparčiai plečiasi dvišalė prekyba. Su Izraeliu turime ryškiai teigiamą prekybos balansą – Lietuvos eksportas į Izraelį sudaro 15. 58 mln. eurų, importas – 7.36 mln. eurų (URM  duomenys, 2010 m.).

Po to, kai Izraelio pareigūnai pradėjo girti bendradarbiavimą su Lietuva, pamažu pritilo ir vietinė kritika dėl lietuvių dalyvavimo holokauste. Todėl Lietuva gali pasidžiaugti tuo, kad apmaldėme įtakingas jėgas, kurios anksčiau pridarydavo daug žalos Lietuvos įvaizdžiui pasaulyje. Baigėsi Lietuvos tapatinimas su žmogėdromis lekeriais, žydšaudžiais, antisemitizmu. Paniekinamų užsieniečių atsiliepimų apie mūsų šalį šiemet nepastebėjau. Aišku, lenkai reiškė didelį nepasitenkinimą, tačiau tai nebuvo atviri užgauliojimai.

Žydai nori plėtoti su Lietuva kultūrinius santykius. Rytoj (12 29) Vilniuje įvyks Vakaruose pripažinto litvakų dailininko Samuelio Bako tapybos paroda. Šis įtakingas menininkas gimė Vilniuje ir būdamas berniukas išgyveno holokaustą (apie jį rašo A.Suckeveris atsiminimų knygoje „Iš Vilniaus geto“, kurią verčiau kartu su tėčiu ir viena naujienlaiškių skaitytoja. Dabar S.Bakas gyvena JAV. Ilgus metus jis buvo užsisėdęs ant Lietuvos dėl jos nesugebėjimo blaiviai įvertinti lietuvių indėlį į holokaustą. Tačiau keičiantis santykių atmosferai S.Bakas atlyžo. Rytoj 16 val. Vilniaus Gaono muziejuje, Naugarduko gatvėje, įvyks jo tapybos darbų parodos atidarymas.

Kas ypač malonu, kad S.Bakas rodo ypatingą dosnumą savo gimtinei. Jis pažadėjo padovanoti Lietuvai kelis šimtus paveikslų, jei ši įsteigs jiems muziejų. Taigi turime unikalią galimybę – nemokamai gauti šimtus garsesnio nei M. Čiurlionis dailininko paveikslų – tereikia tik parūpinti jiems sienas.  

Iš žydų į Lietuvą plaukia svarbios idėjos, pinigai ir kultūros vertybės. Žinoma, santykių su žydais potencialas dar toli gražu neišsemtas. Todėl linkiu, kad būtume protingi ir atsiradusiomis galimybėmis tinkamai pasinaudotume.

Antisemitizmo mažėjimas Lietuvoje veikia giluminius mūsų visuomenės sluoksnius. Judaizmas moko (tą pripažino ir amerikietiška krikščionybė), kad tautos gerovė nemaža dalimi priklauso nuo to, kaip ji elgiasi su žydais. Kaip pamenate, anksčiau siunčiau trumpą vaizdo klipą, kuriame rodoma jog kai Amerika sugalvoja sumažinti savo paramą žydams, jos teritorijoje netrukus prasideda potvyniai ir uraganai.

Apskritai nereikia didelio įžvalgumo kad pastebėtume: kuo daugiau šalyje neapykantos žydams, tuo prastesnė žmogaus teisių padėtis toje šalyje. Pažvelkite į arabų ar kitus musulmoniškus kraštus. Pažvelkite į nacių Vokietiją. Galų gale, pažvelkite į šiandienos Vengriją. Ten labai padaugėjo išpuolių prieš žydus, tuo pačiu vengrai pradėjo skųstis, kad pas juos pradedama naikinti demokratija. Antisemitizmas iš Europos šalių labiausiai išaugo Austrijoje. Pažvelkite, kaip jie elgėsi Golovatovo atveju, ir apskirtai kaip jie nuolaidžiauja Rusijai.

Ar mažėjant neapykantos žydams visuomenėje pastebime žmogaus teisių pagerėjimą? Manau, kad vieną paralelę atrasti galime. Jau kuris laikas nebesigirdi kraupiausių istorijų apie užsakomąsias žmogžudystes, nusikaltėlių siautėjimus, visokias „Svainijos“ bylas ar pan. Tas rodo, kad mes pradėjome žengti reikiama linkme, tačiau kol kas žengėme tik vieną žingsnį. Taip toliau.