• LT
  • EN
  • RU

Antikiniai Graikijos mitai

thumbnail

Mitai – amžių išmintis. Jie sugeba giliausią išmintį pateikti paprasta forma. Ne be reikalo mitai buvo visuomenę vienijanti medžiaga. Įžymus mitologas Džozefas Kempbelas (Joseph Campbell) yra pasakęs, kad visos visuomenės gyvena pagal vienokius ar kitokius mitus. Priklausomai nuo to, kokius mitus jos pasirenka, susiformuoja vienokia ar kitokia kultūra.

 

Mitas yra priemonė pateikti vieną ir tą pačią išmintį tiek kvailam, tiek protingam. Mitą gali suprasti ir mažas vaikas, ir žinovas. Žinoma, tame pačiame mite jie sau atras skirtingų dalykų, tačiau svarbiausia, kad mitas geba juos suvienyti į bendrą kultūrą.

 

Šiame straipsnyje pateiksiu savo interpretaciją, ką galbūt slepia antikiniai Graikijos mitai. Tikiuosi, čia rasite vieną ar kitą sau įdomią įžvalgą.

 


Prometėjas – apie titaną, padovanojusį žmonėms ugnį. Tai tapo jo nesibaigiančių kančių priežastimi. Gyvenimo tikrovė yra ta, kad valdžia ir masės niekuomet nemėgsta propaguojančių tiesą. Karaliai tokius sodina į kalėjimus arba kapoja jiems galvas. Masės tokį apspjaudo, nors po kiek laiko pradeda garbinti. Tačiau atskiro žmogaus pasiaukojimas – vienintelis kelias į šviesesnį rytojų. Atkartoja ir Evangelija, pasakodama apie Kristaus auką.

 

Atkreipkite dėmesį, kad yra dvi šio mito versijos. Viena – kai Prometėją išgelbėja Heraklis. Mes taip pat galime įsitikinti, kad disidentą visuomenė pradeda priimti, o po to ir garbinti tik tada, kai atsiranda bent vienas drąsiai jį užsistojantis

 

Sirenos – pusiau moterys, pusiau paukščiai, savo dainomis vilioję jūreivius prie savo krantų ir ten juos pražudydavusios. Šis mitas apie tai, kad negalima pasikliauti tuo, ką girdi, kur tave tempia tavo širdis. Judaizme viena iš šešių pastoviųjų micvų – nesek savo akimis, nesek savo širdimi. Aišku, tai kontrastuoja su krikščionybe, kuri teigia kaip tik priešingai. Tačiau visi burbulai, visi didieji paklydimai prasidėdavo nuo to, kad žmogus emociškai prisirišdavo prie savo „tiesos“, apakdavo tikrovei ir darydavo vis labiau su ja prasilenkiančius žingsnius. Visi akcijų rinkos, kitokie ekonomikos burbulai – kai žmonės pradėdavo aklai pasitikėti gražiais balsais ir užplaukdavo ant uolų.

 

Dedalas ir Ikaras – apie, kuriais Dedalas ir Ikaras ištrūko iš nelaisvės vaško sparnų pagalba.  Ikarui, norėjusiam pasiekti dangų, išsilydė sparnai ir jis žuvo. Tai mitas, perspėjantis neskraidyti aukštai be tinkamos sąmonės būklės ir pasirengimo. Dedalas buvo meistras, jis žinojo savo ribas, turėjo kompetencijos vairuoti savo skrydį. Ikaras, nepatyręs vaikėzas, patraukė kur jį tempė jo širdis, tikėdamasis kad viskas turėtų baigsis gerai. Patekę į aukštesnį lygį, kuriame būti mums trūksta savimonės, save susinaikiname.

 

Sizifas -  amžinai į kalną akmenį ridenantis pasmerktasis. Apie klaidingus įsitikinimus ir blogus įpročius. Iš pradžių šie žada laimę ir sėkmę, tačiau visuomet baigiasi griūtimi taip ir nepasiekus savo tikslo. Aišku, daugumą tai nepriverčia susimąstyti ir pakeisti savo savimonę. Jie ir toliau nesėkmingai siekia to paties tuo pačiu būdu, kurio neveiksmingumu galėjo daugybę kartų įsitikinti.

 

Achilo kulnas – auganti stiprybė vienoje vietoje atveria silpną vietą kitoje. Šią vietą paprastai mums padeda apsaugoti partneriai, kurie gali kompensuoti mūsų silpnybes. Jei to nepadarysime, tai stipriam žmogui silpnoji vieta tampa pražūtinga.

 

Medūza – apie gražią moterį, virtusią pabaisa. Kaip ji tokia tapo? Jos grožis sukėlė aistrą Poseidonui, ir jis ją išprievartavo. Nuo tada, netekusi aplinkinių užuojautos ir paramos, ji tapo visų niekinama pabaisa. Mitas parodo, kad instinktyviai esame linkę atsiriboti nuo nekaltos aukos, laikyti ją tarsi pačią kalta, kad nukentėjo. Pavyzdžiui, daug kur islamo kraštuose dukrą nužudo dėl to, kad ją išniekino tėvas ir/ ar sūnūs. Tą patį girdime iš Afrikos karinių konfliktų zonos – jei ginkluoti kareiviai išprievartauja žmoną, tai vyras nuo jos nusigręžia ir išvaro. Esame linkę nepadėti, vengti tų, kurie patyrę traumas koncentracijos stovyklose ir pan. Juk iš karo veiksmų grįžę mano kareiviai paprastai tampa vieniši ir apleisti.

 

Atpirkimo ožys – berods, šis simbolis yra ne graikiškas, o judėjiškas. Bet tiek to. Atpirkimo ožys – tai, ką psichologai vadina savo trūkumų projektavimu. Žmogus turi vidinių trūkumų, kurie neleidžia jam mėgautis tokiu gyvenimu, kokios jis pageidauja. Nenorėdamas naštos žvelgti tiesai į akis ir keistis, dėl savo nesėkmių neskrupulingai kaltina aplinkinius ar aplinkybes. Prisiminkite kad ir Šarikovą ar Sergijų Jurjevičių Beliakovą iš „Naša Raša“.

 

Erastijonas – apie godų pirklį, kuris dėl pelno nukirto dievų pamėgtą medį ir privertė juos pasišalinti. Už tai dievai pasiuntė jam prakeiksmą – jis neteko saiko jausmo, turėjo nuolat valgyti. Iš pradžių pravalgė savo turtą, po to namus, po to pasipjovė savo dukras ir žmoną, ir galiausiai prarijo pats save. Šis mitas atskleidžia gilią paslėptį – kai žmogui nieko nebelieka švento, jis netenka saiko jausmo, pradeda nežabotai visko vis daugiau geisti, kol tos aistros jį galiausiai sužlugdo. Labiausiai tinka paaiškinti plačiai išsikerojusioms priklausomybėms ir tai, kodėl vartojame žemės resursus nepalaikomu greičiu.

 

Erotas – angeliukas, sekso ir geismo dievas. Laido strėles žmonėms į širdis ir taip priverčiantis juos įsimylėti. Erotas sukelia aklą aistrą, bet ji netrukus sugriauna santykius. Be to, Eroto sužadinta aistra linkusi išvirsti į žiaurumą. Teisingas šeimos santykių pastatymas – partneriai turi kuo daugiau domėtis vienas kitu, stengtis kuo dažniau patenkinti vienas kito poreikius. Kuo mažiau meilė akla, tuo daugiau galimybių, kad santykiai nenutrūks.