Žydų rabis

Trečiasis susidūrimas su tolerantiškuoju antikos pasauliu žydams ypač nepasisveikavo. 70 m. e. metais romėnai užima Jeruzalę ir taip nusiaubia kraštą, kad nebus pernelyg didelis nukrypimas pasakyti, kad Judėjoje neliko akmens ant akmens.

Tačiau stebuklingu būdu buvo išsaugotas intelektualinis-dvasinis elitas. Talmudas pasakoja, kad 68 metais, romėnams apsiautus Jeruzalę, dvasinis tos kartos lyderis Yohanan ben Zakkai susitiko su romėnų karvedžiu Vespasianu ir išpranašavo, kad jis taps imperatoriumi. Iš tiesų, Vespasianą  netrukus pasiekė žinia, kad mirė imperatorius Neronas, ir kad jis paskirtas naujuoju imperatoriumi. Tad kai Jeruzalė buvo užimta, imperatorius Vespasianas įsakė neliesti rabių. Šie ir toliau galėjo pasilikti žemėje ir netrukdomai gyventi. (Beje, stebuklingu būdu buvo išsaugotas judėjų elitas ir per Holokaustą).

Tauta buvo giliai traumuota. Prasidėjo gilūs apmąstymai kaip Izraelio D-vas galėjo juos taip apleisti. Buvo prieita išvados, kad žydai nepakankamai tiksliai vykdė savo Kūrėjo nurodymus, neretas tarnavo svetimiems stabams, ir už tai visa tauta susilaukė kolektyvinės bausmės.

Ką daryti toliau? Žydų rabiai pradeda smulkmeniškai aiškintis smulkiausias detales kaip reikia elgtis, kad nepažeistų D-vo valios. Antra, didžioji žydų tautos dalis dabar jau atsidūrė tremtyje; reikėjo rūpintis kaip išlikti esant išblaškytiems po visą Romos imperiją, o imperijai žlugus ir už jos ribų. Tad žydų rabiai sėda kurti įvairiausius išaiškinimus kaip žydams elgtis įvairiausiose, net ir smulkiausiose situacijose - visa tai mums žinoma Talmudo vardu. Šis moralinio įstatymo detalizavimas truko maždaug 400 metų.

P.Johnsonas knygoje „Žydų istorija“ rašo: „Žydai išliko, nes intensyvios introspekcijos laikotarpis leido jų intelektualiniams lyderiams išvystyti Torą į neįtikėtino darnumo, loginio nuoseklumo ir socialinės stiprybės moralinę teologiją bei bendruomenės įstatymą. Praradę Izraelio karalystę, žydai atsigręžė į Torą ir iš jos pasistatė proto ir dvasios tvirtovę, kurioje jie galėjo rasti sau saugumą ir tvirtybę“.

Čia įvyksta kertinis išsiskyrimas su krikščionybe, kuri patraukė priešinga linkme. Krikščionybė nuleidžia tikėjimo standartą, nes atšaukia dauguma priesakų ir pakeičia juos dogmatizmu – visi, kurie tiki į ką reikia tikėti, yra pakylėti ir išganyti. Tuo tarpu žydų jų moralinis standartas tuo laikotarpiu kyla - tampa daug geriau apgalvotas ir detalesnis.

Atsiranda apsiskaičiusiojo kultas. Dabar, kai žydai netenka politinių lyderių, moralinio įstatymo sudarytojas ir sergėtojas vertinamas kaip geriausia žydų apsauga nuo tolesnių likimo smūgių. Vienas to meto dvasinių lyderių Jehuda ha Nasi sako, kad nelaimes pasauliui neša nemokytieji. Tas, kuris geriau supranta ko iš žydų nori D-vas, kas leistina ir kas neleistina, kur gėris, o kur blogis, tampa formaliu ir faktiniu bendruomenės vadovu. Romėnai, kurie visada siekė kuo ramesnio valdymo, netgi pripažįsta bendruomeninius  rabio sprendimus, tad dabar jie gali būti ir priverstinai įgyvendinami.

Tie trys-keturi šimtai metų po Šventyklos griūties žydams buvo ramūs. Tačiau 380 metais į valdžią ateina Katalikų bažnyčia, ir jų ramybė baigiasi. Krikščionių minios pradeda siaubti ir deginti sinagogas. Jei antikos pasaulyje žydai buvo kaltinami tuo, kad tikėjo per stipriai (visi aplinkui norėjo, kad jie atsipalaiduotų, suteiktų erdvės savo kultūroje ir kitiems tikėjimams), tai dabar jau priešingai – žydai išorinio pasaulio matomi kaip nepakankamai tikintys. Jie žino ir supranta, kad tik karštas tikėjimas į Jėzų gali išganyti, tačiau yra taip prisirišę prie išrinktosios tautos statuso, kad verčiau jau sutinka po mirties eiti į amžinąjį pragarą nei tos privilegijos atsisakyti. Žinoma, tokia begalinė arogancija negali nepiktinti dorų tikinčiųjų, tačiau tuos tris – keturis šimtus metų žydai praleido ne veltui. Dabar jie labiau nei bet kada anksčiau išsilavinę ir aukštesnės savimonės, tad yra pasirengę atlaikyti naujojo pasaulio puolimus.

Po Romos žlugimo žydai pasklinda po Vakarų Europą ir ateina ten turėdami rabinistinį judaizmą – puikiai pagaląstą įrankį, skirtą išskaidytai bendruomenei išlikti. Rabinistinis judaizmas – tai senasis Toros įstatymas pritaikytas esamoms sąlygoms. Aišku, kad ten yra puikių idėjų, kurios aktualios ir šiais laikais. Tad pabaigai kai kurios talmudinės idėjos, kurios padeda sustiprinti visuomenę.

• Netarnauti visuomenei, kai šiai to reikia, yra sunkiausia nuodėmė. Protingas žmogus privalo pasidalinti savo išmintimi su bendruomene, panašiai kaip turtuolis turi su ja pasidalinti savo turtais. Tas, kuris nesidalina, turi būti vertinamas kaip sukilėlis ir baudžiamas kuo griežčiausiai;
• Savo darbą turi atlikti kaip įmanoma kokybiškiau. Įsitikink, kad rezultatas pradžiugins gavėją, nes žmogaus priedermė yra teikti kitiems džiaugsmą;
• Bendruomenė atsako už savo atskirą prasižengėlį. Pavyzdžiui, jei koks žydas apylinkėse pradės vogti iš nežydų, tai būtų visos bendruomenės problema. Turime kovoti su neigiamomis įtakomis savo tarpe, antraip visi esame atsakingi. Pavyzdžiui, musulmonai aiškina, kad didžioji dalis jų taikūs, tačiau ničnieko nedaro, kad netaikūs neturėtų užuovėjos jų tarpe – judaizmas sakytų, kad likusieji yra pasyvūs nusikaltėlių talkininkai;
• Svarbiau nei įvykdyti formalų teisingumą yra taika bendruomenėje. Jei teismo sprendimas kelia visuotinį nepasitenkinimą, jei žmonės nenori jo priimti, jei jis kelia susipriešinimą, toks sprendimas iš karto netenka galios. Pagal šį principą mergaitės poėmis pedofilijos byloje turėtų būti sustabdytas taikos visuomenėje vardan;
• Apsiskaitymas jokiu būdu netrukdo žmogui užimti visuomenines pareigas. Kaip tik priešingai – į jas turi būti renkami žmonės pagal savo apsiskaitymo lygį; Studijavimas – visiška pirmenybė kiekvieno žydo gyvenime, nes studijavimas veda į teisingą veiklą;
• Būtina išsaugoti žemę (gamtą) ateities kartoms. Kadangi žmogus to nesukūrė, o gavo iš D-vo, tai turi apdairiai elgtis su tokiomis dovanomis ir jų nesidergti;
• Rabio ir turtuolio sąjunga. Rabių ir turtuolių vaikai tuokiasi tarpusavyje. Taip užtikrinama, kad turtuoliai turėtų proto, o rabiai – pinigų. Tačiau iš tiesų judaizmas skatina rabį užsiimti verslu. Neretai rabiai būdavo ir geriausi prekybininkai;
• Visada pirmiausia gelbėti mokytą: jei reikia rinktis tarp nemokyto Sanhedrino (vyriausiojo dvasinio susirinkimo) pirmininko ir mokyto benkarto, reikia pirmiausia gelbėti benkartą.
• Jei žydai mato savo tautietį nusidedant, jie turi jam užsiminti, papriekaištauti, o gal ir pamėginti užkirsti tam kelią;
• Viena didžiausių nuodėmių – sugriauti kito žmogaus orumą. Raganų medžioklė, liežuvavimas, piktų gandų skleidimas, nepagalvotas įtarimų pasakojimas – viena sunkiausių nuodėmių.

Tamsieji amžiai žydams buvo palyginti neblogas laikotarpis. Krikščionys Europoje pliekėsi su pagonimis, buvo užsiėmę savo įtakos įtvirtinimu naujai pajungtose žemėse. Žydai buvo palikti ramybėje, vertėsi pelningiausiais amatais ir aukštų įgūdžių reikalaujančiomis profesijomis, tokiomis kaip gydytojai ar architektai. Tikriausiai nereikia ir sakyti, kad tai buvo labiausiai pasiturintys savo krašto žmonės. Tačiau vėliau, kai tikintieji pagaliau susitvarkė su pagonimis ir įtvirtino savo įtaką Vakarų Europoje, buvo atsigręžta į žydus: kaip čia yra, kad nė velnio netiki, o gyvena kaip inkstas taukuose? Ar tik ne tikinčiųjų sąskaita jie taip pampsta? Teko gelbėti tikėjimą iš tokios nepatogios padėties, ir Bažnyčia antro tūkstantmečio pradžioje imasi riboti žydų ekonominę veiklą, dėl ko šie netrukus nuskursta.