Žydas komunistas

Anksčiau, kalbėdami apie marksizmo ištakas, pamatėme kad tos ideologijos atsiradimą labiausiai lėmė autoriaus kova su savo paties žydiškumu. Tačiau ar ta pati priežastis paaiškina kodėl milijonai žydų tapo prisiekusiais komunistais 20 a. pirmoje pusėje?

Jei K.Marksas, žvelgdamas į savo tėvą, matė jame kapitalistinį vertelgiškumą, kurio būtina atsikratyti kad pasaulis išsivaduotų nuo išnaudojimo, tai Roza Liuksemburg (1871 – 1919) žydišką gyvenimo būdą vertino kaip šalutinį išnaudotojiškos visuomenės produktą. Jos nuomone, judaizmas yra ne kas kita, kaip gatvės prekiautojo ir pinigų keitėjo sielos kalvė. Jei pasaulyje neliktų išnaudotojiškų santykių, tai ši dvasia išnyktų, o tuo pačiu atpultų ir „žydų klausimas“.

Todėl R. Liuksemburg tvirtino, kad sukūrus komunistinę visuomenę antisemitizmas savaime išgaruos. Jos mintis pratęsė V.Leninas, kuris bet kokias kalbas apie žydų teises ikirevoliucinėje Rusijoje laikė geriausiu atveju revoliuciniu nesąmoningumu. Komunistinėje visuomenėje kultūrai, kuri skatina buržuazinį mentalitetą, nėra vietos, tačiau Rusijoje žydai dėl caro priespaudos matomi kaip engiamųjų klasė. Sukūrus komunizmą nebus nei religijos, nei juo labiau kokios tai įtakos, kuri skatintų „smulkiaburžuazinę dvasią“.

Pagaliau 1917 m. vasarį, nuvertus carą bei įkūrus demokratiją, prasideda žydų emancipacija ir Rusijoje. Palyginus su V.Europa, ji vėluoja daugiau apie 100 metų. Žydai pripažįstami visaverčiais piliečiais su visomis pareigomis ir teisėmis. Tačiau revoliucinis radikalizmas, nulemtas ilgametės diskriminacinės caro politikos žydų atžvilgiu, jau įsibėgėjęs. Rusija, kaip, beje ir Lietuva, paprastai pavėluoja apmąstyti ir priimti reikiamas idėjas, su draskančiais padariniais ateičiai. Vos po pusmečio bolševikai jėga paima valdžią ir pradeda nenumaldomą kovą su „engėjais“.

Pavėluotai atėjusi emancipacija ir asimiliacija vyksta radikaliai. Žydas revoliucionierius, su naganu rankoje einantis rekvizuoti paskutinių valstiečio grūdų, save mato kaip žmogų be tautybės. O kai paklausia kokia jo tautybė, atsako „Komunistas!“ Jie, vadovaudamiesi komunizmo ideologų nuostatomis, savo tautybę mato kaip nelaimingą senos santvarkos padarinį, kuriam nebėra vietos naujame pasaulyje. Save tapatina su išlaisvintu varguoliu, kuris, kaip skelbė vienas tų laikų lozungas „Kas buvo niekuo, taps viskuo“.

Nors jis save mato kaip sviesto lygintoją, tačiau badui pasmerktas ūkininkas, atlyginimo netekęs darbininkas jame mato tą beširdį žydą, nuo kurio jį taip stengėsi apsaugoti caro valdžia. Baltiesiems visi iš eilės žydai - bolševikinis nuodas, tad jie užimtose teritorijose organizuoja didžiulius pogromus. Baltieji visam pasauliui pasakoja, kaip jų Tėvynei galą padarė niekingi žydai, kurie, jei nesusiimsite, pribaigs ir jus. O Rusijoje jie išpopuliarina šūkį „Bei žydov, spasaj Rasiju“ (rus. Mušk žydpalaikius, gelbėk Rusiją).

Valdžiai perėjus į J. Stalino rankas, antisemitizmo klausimas Sovietų Sąjungoje netikėtai vėl atgaivinamas. Kadangi revoliucija nepildo visų savo pažadų, reikia atpirkimo ožių. Stalinas visą laiką buvo aršus antisemitas, tad mielai išnaudoja nepasitenkinimą, kurį visuomenėje sukėlė perdėtas žydų ištikimybės revoliuciniams idealams demonstravimas. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje darbo kolektyvuose pradedama smerkimo kampanija: žydai vaizduojami kaip revoliucijos priešai, iškraipę ir piktnaudžiavę revoliuciniais idealais, atsakingi už esamus vargus. Partija valdosi nuo žydiškų elementų, t.y. revoliucijos vilkai, padėję jai išgyventi lemiamu metu, dabar šaudomi. Šiuo laikotarpiu L.Trockis priverčiamas išvykti iš Sovietų Sąjungos.

Apie šias viršūnių represijas mažai kam žinoma užsienyje – ten ir toliau manoma, kad viskas Sovietų Sąjungoje žydų rankose. Tačiau žydai dar nėra smarkiai ribojami švietimo, kultūros ir pan. srityse (tai įvyks jau po karo), tad vis tiek jie tiki, kad revoliucija juos išvadavo.

Stalinas kiek įmanydamas išnaudoja žydų talentą, tačiau tuo pačiu ir stato juos į tokias pozicijas, kad vėliau galėtų jiems suversti kaltę. Pavyzdžiui, kone visų gulago kalėjimų vadovais skiriami žydų tautybės asmenys. Kai jis pradeda flirtą su Hitleriu, atvirai pasako nacių užsienio reikalų ministrui, kad yra ne prieš susidoroti su žydais, „tačiau tam dar neatėjo laikas“.

„Laikas tam atėjo“ apie 1948-uosius. Sovietinėje Tėvynėje apsižiūrėjo, kad žydai visa kur direktoriauja ar kitaip valdo. Vos įsikūręs Izraelis netikėtai atsimeta nuo komunizmo ir pradeda šlietis prie Vakarų. Stalinui, kuris aktyviausiai iš visų rėmė Izraelio įkūrimą ir tikėjosi ten turėti savo atramą arabų kraštuose, tai buvo tarsi spjūvis į veidą.

Dabar Stalinas žydus mato ne tik kaip suburžuazėjusius išsišokėlius dėl jų išskirtinių pasiekimų visose srityse, tačiau ir kaip penktąją koloną. Represijos prieš žydus prasideda kelis  gydytojus apkaltinus sąmokslu nunuodyti Staliną pagal užsienio žvalgybų nurodymus. Represuojami įžymūs visuomenės veikėjai, pradedant nuo Antifašistinio komiteto, kuris karo metais organizavo Sovietų Sąjungai gyvybiškai svarbią paramą, narių sušaudymo.

1953 metais Stalinas žydų tautą kaip kenkėjišką ruošiasi ištremti į Birobidžaną prie Kinijos – panašiai kaip čečėnus ir kitas „priešiškas tautas“. Tik Stalino mirtis sustabdo šiuos planus. Tad toks buvo sovietinis „Galutinio sprendimo“ atitikmuo.

Nuo tada žydai jau gręžiasi nuo komunizmo ir tampa vis didesniais antikomunistais. Pirmieji disidentai Sovietų Sąjungoje, pasirodę Atšilimo laikotarpiu (1956 – 1965) buvo žydai. Sovietų Sąjunga savo naująją antisemitizmą pradėjo dangstyti po antisionizmo vėliava. Šaltojo karo metu rusai pradėjo remti arabus. Jie išmokina arabus terorizmo, Izraelį ėmė paišyti kaip fašistinę valstybę, o pačius žydus – kaip fašistų šeimininkus. Pavyzdžiui, 1977 m. antisionizmo ekspertas Valerijus Jemeljanovas aiškina, kad Ameriką valdo sionistų-masonų sąmokslas, kuris save vadina „Bnei Brit Gestapo“ (išvertus iš hebrajų reikštų „Susivieniję gestapo sūnūs“).

Netekusi žydų paramos Sovietų valstybė palengva nyksta. Visuomenėje pasklinda gausybė antisovietinių anekdotų; režimą diskredituojantys faktai prasisunkia per sienas ir sugrįžta atgal radijo bangomis; JAV už paskolas reikalauja leisti išvykti žydams. Tad žydai vis gausesnėmis grupėmis vyksta į Izraelį ar JAV, o po sienų atvėrimo jau apskritai galima kalbėti apie žydijos Rusijoje pabaigą.

Tad netekę žydų paramos komunistai pamažu neteko ir savo šalies. Tuo tarpu JAV viskas klostėsi kaip tik priešinga linkme. Apie tai bus sekantis pasakojimas.