Volteriška krikščionybė

2012 vasario 28d.

 

Parengta pagal Paul Johnson „Krikščionybės istorija“

 

Volteras  (1694- 1788), prancūzų filosofas, vienas iš Švietimo epochos architektų, atstovauja specifinį požiūrį į krikščionybę, kuris aktualus ir mums šiandien.

 

1755 metais Lisabonoje įvyko žemės drebėjimas. Šis įvykis sukėlė didelį rezonansą Europoje. Volteras kvietė paaiškinti, koks moralinis gamtos nelaimių pagrindimas: „Mano brangusis pone, gamta labai žiauri. Sunku paaiškinti, kaip judėjimo dėsniai sukelia tokias baisias nelaimes geriausiame iš galimų pasaulių“. Aš bent jau pasiguodžiu mintimi, kad garbingieji tėvai inkvizitoriai buvo sutraiškyti kaip ir kiti“.

 

Atsakydami į tai su Volteru pradėjo susirašinėti įžymūs to meto intelektualai, tarp jų ir jaunasis I.Kantas. Tačiau Volterui iš tiesų reikėjo ne to paaiškinimo. Kas jį tikrai domino, tai kad „Žmonės pridaro sau kur kas daugiau blogo nei gamta. Daug daugiau žmonių išžudoma nei yra praryjami per žemės drebėjimus“. Jis išleidžia apsakymą „Kandidas“ (1759), kuriame užsipuola geriausių iš visų įmanomų pasaulių optimizmą kaip kvailą fatalizmą, „žiaurią filosofiją paguodžiančiu vardu“.

 

Voltero įnirtingą antikrikščionišką laikyseną suformavo įvykis, įvykęs 1766 m. Abbeville. Ten žengė vienuolių kapučinų procesija, ir vienas stebėtojas, Ševalje de la Barre, nepasivargino nusikelti skrybėlės (tuo metu lijo). Jis buvo apkaltintas šventvagyste ir nuteistas „paprastiems ir neįprastiems kankinimams“. Nelaimėliui buvo nukirstos rankos, replėmis ištrauktas liežuvis, o jis pats sudegintas gyvas.

 

Paveiktas šio įvykio Volteras rašė Prūsijos karaliui Frederikui Didžiajam: „Jūsų didenybė padarytų žmonijai amžiną paslaugą, jei išnaikintų šį bjaurų prietarą. Nesakau, kad minioje, kuri neverta to, kad ją apšviestų, ir kuri ne per gera bet kokiam jungui; kalbu apie gerai išauklėtus, tuos, kurie nori galvoti“.

 

Visgi Volteras nebuvo nusiteikęs prieš religiją apskritai. Kaip apsišvietęs filosofas ji manė, kad „jei Dievo nebūtų, žmonija turėtų jį išrasti“. Todėl Volteras, pats linkdamas prie ateistinių pažiūrų, laikosi nuomonės, kad religija yra būtina masėms valdyti. Kaip kažkas yra pasakęs, „kad tarnai nevogtų šaukštų“.

 

Tad nuostata, pabrėžianti ne tiek religijos teisingumą, kaip jos praktinę naudą, vadinama volteriška. Iš čia ir garsus bolševikų posakis, kad „religija – tai opiumas liaudžiai“. Šią nuostatą atspindi dvi Voltero pasekėjų Lacordaire ir Ozanam citatos:

 

Aš noriu, kad mano teisininkas, mano kirpėjas, mano tarnai ir mano žmona tikėtų į Dievą, nes tuomet aš galiu tikėtis, kad mane rečiau apvogs ar įstatys ragus“. Lacordaire

 

Kiekvienas Voltero pasekėjas, uždirbantis geras pajamas, nori siųsti žmones į mišias su sąlyga, kad jam pačiam nereikėtų ten eiti“. Fr. Oznam.

 

Volteriška krikščionybė pasižymi tuo, kad pasaulietinis asmuo imasi tvarkyti liaudies religiją visuomenės stabilumo vardan. Tačiau tokia nuostata, kad ir palanki valdantiesiems, atkelia vartus nežabotam manipuliavimui masėmis. Atsiranda saujelė pateptųjų, save laikančiais tiesa ir keliu, kurie suteikia sau teisę nevaržomai skalbti smegenis visuomenei. Taip visuomenė netrunka prieiti prie to, kad pasaulyje atsiranda vaikštančių dievų, kurių statuloms ir altoriams privalomai turime melstis (diktatūros).

 

Visa tai kyla iš nuostatos, kad religija yra ne tam tikras vertingas tiesos žiburys (Volteras, kaip matėme, laikėsi kardinaliai priešingo požiūrio), o tik patogi priemonė esamai tvarkai palaikyti. Ši nuostata veda prie diktatūrų, prie teroro, nes ši nuostata grubiai prieštarauja biblinei nuostatai, kad tiesa yra ne kieno nors įrankis, o žmogaus gyvenimo tikslas ir viltis. Todėl bet koks mėginimas iškraipyti tiesą kaip kam patogiau baigsis tragiškai.

 

Volterui, kaip ir kitiems 18 amžiaus švietėjams, žinojimas ir tikėjimas buvo nesuderinami dalykai. Pavyzdžiui, L.Paskalis sakė, kad turi apriboti žinojimą, idant paliktum šiek tiek vietos tikėjimui. Tačiau 18 amžiaus švietėjai matė, kaip grynasis tikėjimas savo kelio pabaigoje priveda prie egzekucijų (inkvizicija). Todėl atmetė tikėjimą ir puolė prie žinojimo (filosofijos). Tačiau vėlesni laikai parodė, kad filosofijos savo kelio pabaigoje taip pat priveda prie egzekucijų. Tada visi puola rūstauti, kad tai tikėjimo stoka viską padarė.

 

Mano kolega Aivaras Pranarauskas iš www.success.lt  tikriausiai būtų pirmasis, kuris prieštarautų, kad tiesos paieškas reikia atiduoti filosofams. Jis pats baigęs filosofiją universitete. Kai paklausiau, ką jis apie ją mano, pasakė, kad filosofinis protas – tarsi iš aptvaro išsilaisvinęs ristūnas. Jis plačiai klajoja ir daug ką sau leidžia. Filosofinis protas prisigalvoja įvairų įspūdingų minčių ir gali pateisinti kone viską. A.Pranarauskas filosofijos raidą mato ne kaip kitaip, o kaip kūrybos raidą. Per įvairius laikotarpius įvairūs žmonės prikūrė įdomių minčių. Aivaras taip į jas siūlo ir žiūrėti – labiau kaip į estetinę grožybę nei kaip į kažką praktiška.

 

Laimei, šiandien mes jau galime išspręsti tą Švietimo epochos mąstytojams neišsprendžiamą tikėjimo – žinojimo dilemą. Ją išsprendžia judaizmas, nes ten yra prisakyta „žinoti ir tikėti, kad yra D-vas“. Religija yra pateikiama per įrodymus. Pradžioje turi sužinoti, tik tada gali pradėti tikėti. O jei jau judaizmas skatina tikėti, tai prieš tai pateikia daug tvirtų žinių „tikėjimo šuolio“ prielaidoms pagrįsti. Todėl judaizmas prideda žmogui proto, o ne atima, kaip kitos religijos. Na, ir praktinis rezultatas yra geresnis bet kokios kitos religijos ar filosofijos.

 

http://www.simpletoremember.com/media/a/rational-judaism/