Visuomenininkų pamokos X. Mokytis ir mokyti

2012 vasario 20 d.

 

Pagaliau prieiname prie paskutinės ir svarbiausios visuomenininkų pamokos. Ši yra lemiama.

 

Piliečių iniciatyvos „Už demokratinę teisėsaugą“, prie kurios neseniai prisijungiau, lyderis Algirdas Karčiausias kartą man sako: „Mums taip reikia pergalių, tegu ir visai nedidučių...“. Į tai jam atsakiau, kad išmanantis pasiekia vieną pergalę po kitos, o neišmanėlis renkasi tik niuksus ir pamokas. Tad kai išmoksime būtinas pamokas, pergalės ateis savaime.

 

Pagalvokime apie tai. Kiek laiko reikia mokytis, kad galėtumėte užlipti ant scenos ir pakerėti publiką? Į tai jau atsakyta tiksliai: 10 metų, arba 10 000 valandų pratybų. Visus tuos 10 metų mokinys renkasi tik pamokas, o po to – tik laimėjimus.

 

Kai prisijungiau prie visuomeninio judėjimo 2008 metais, tai buvo dejuotojų paradas. Visi tik skundėsi savo pralaimėjimais, už juos laikydami atsakingais ką tik nori, išskyrus save. Niekas nekreipė dėmesio į veiklos kokybę ir narių kompetenciją. Visi manė, kad pakanka vien to, kad šie žmonės aukoja savo laiką visuomenės labui. Vien dėl to jiems turi sektis ir visi turi juos vertinti.

 

Deja, kaip sakė Vilniaus Gaonas, neišmanėlis nuosekliai gauna rezultatą, priešingą pageidaujamam. Šis dėsnis neaplenkia ir geranoriškai nusiteikusių visuomenininkų - jis vienodai galioja ir geriečiams, ir blogiečiams.

 

Visose efektyviai veikiančiose NVO galime pastebėti ryškų dėsningumą – jų lyderiai mėgsta mokytis ir noriai tai daro. Jei kalbėsime apie NTAKK, tai Aurelijus nuolatos ieško progos ko nors pasimokyti, iš ko nors išmokti. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie kitus šios koalicijos lyderius, tačiau ne apie eilinius organizacijos narius. Norintys mokytis yra nepalyginamai naudingesni, o atsisakantys mokytis, sakyčiau, daro organizacijai daugiau žalos nei duoda naudos.

 

Tą patį dėsningumą galime pastebėti ir versle. Įmonėse daug naudingesni yra mokytis nusiteikę darbuotojai, o iš kitų įmonė sulaukia daugiau nelaimių nei naudos. Bet kokiu atveju, jei asmuo nenori tobulėti ir vadovas jo ar jos neatleidžia, tai tas darbuotojas anksčiau ar vėliau pridarys jam tokių bėdų, kad vadovas priverstas gailėtis laiku jo neatsikratęs. Žodžiu, mokytis atsisakantis asmuo – vaikščiojanti nelaimė ir sau, ir kitiems.

 

Iš istorijos žinome, kad šviesesni žmonės savo vaikus vienaip ar kitaip išleisdavo į mokslus, iš paskutiniųjų stengdavosi, kad jie pabaigtų universitetą. Tamsuoliai paprasčiausiai nukirsdavo, kad vaikų jiems reikia ūkyje ir kad mokslai – tai tik laiko ir pinigų švaistymas. Tačiau rezultatas paprastai būdavo toks, kad nesitaupantieji mokslams suklestėdavo ir praturtėdavo, o dirbantieji žemę pajuosdavo ir sulinkdavo (todėl nesuprantu tų, kurie aiškina, kad Lietuvos žemė – didžiausias mūsų turtas).

 

Tai svarbu prisiminti, kai dabar dažnas aiškina, kad mokslams neturi laiko. Dauguma pabaigia aukštąsias mokyklas, tačiau kai pradeda dirbti, išsiteisina ir nustoja mokytis. Tai proletarų mentalitetas, o proletarai nepraturtėja - tik iš vidaus ir iš išorės pajuosta. Žmogus yra gimęs mokytis, jis tai turi daryti visą gyvenimą. Jei nepaliaujamai mokosi, jis būna aprūpintas visomis prasmėmis, taigi ir materialiai. Ko visai nepasakysi apie tuos, kurie vien tik aria.

 

Valdžia išleidžia milžiniškas sumas pareigūnų mokymams. Deja, o gal laimei, jie nenori mokytis, todėl nieko neišmoksta. O kadangi visuomenininkai mokosi sparčiau nei valdžios atstovai, tai ir įtakos svertai pradeda krypti į visuomenininkų pusę.

 

Mokytis ir mokyti yra smagu. Todėl visuomenininkams reikia aktyviai dalintis patirtimi tiek savo organizacijos viduje, tiek su kolegomis iš kitų organizacijų. Renkite susitikimus, mokymus kaimo sodybose, darykite mokymosi šventes. Tai smagu ir labai efektyvu jūsų veiklos ateičiai. Sakyčiau, galite praleisti ką tik norite, tačiau mokymosi niekuomet neapleiskite.

 

Pabaigai dar vienas dalykas. Rusija laikoma viena labiausiai išsilavinusių šalių. Tačiau ji anaiptol nei laiminga, nei turtinga. Mes taip pat ES esame tarp lyderių pagal gyventojų skaičių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Priežastis ta, kad išeiname pasaulietinius universitetus, tačiau gyvename su kreiva dvasine tradicija, kurios visai nedegame troškimu tiesinti. Taigi liekame dvasiškai neišprusę, šioje srityje net ir pakankamai išsilavinęs asmuo elgiasi kaip paskutinis tamsuolis – aiškina, kad viską jau ir taip puikiausiai išmano ir niekina dvasiškai išprususius žmones. O kai visuomenė neturi dvasinio išprusimo, tai jų turimos žinios, kad ir kokios gilios, jiems tik kenkia. Tą matėme sovietmečiu, tą matome ir šiais laikais.