V. Havelo „Begalių galia“

2012 gegužės 15 d.

 

Dar š.m. sausio 13 dieną pasižadėjau, kad išversiu straipsnį apie V.Havelą. Šį pažadą dabar ištesėjau iš dalies. Išverčiau jo mintis iš esė „Begalių galia“, kurias šiandien publikuoja „Karštas komentaras“: http://www.komentaras.lt/?p=18686

 

V.Havelas buvo vienas įtakingiausių 20 amžiaus disidentų. Jo politinė įtaka gal ir nebuvo didžiausia (Lenkijoje veikė daug stipresnis disidentinis pasipriešinimas, vadovaujamas Stefano Michniko). Tačiau Čekijos disidentų lyderis pasižymėjo ypač išreikšta intelektualia galia. Todėl jo įtaka, gal ir ne tokia stipri pasipriešinimo sovietams metais, buvo daug toliau siekianti. V.Havelas įkūnijo visų pavergtų Rytų Europos tautų pasipriešinimą, o jo mintys apie okupacijos laikus vertos literatūros aukso fondo.

 

Yra dar keli dalykai, kuo V.Havelo figūra yra tokia artima dabartiniams pasipriešinimo dalyviams mūsų šalyje. V.Havelas kilęs iš mažos šalies, tad mums lengviau susitapatinti su jo kova. Jo pasipriešinimas pasižymėjo intelektualumu, o mes iš savo nesenos istorijos jau esame patyrę, kad tai veiksmingiausias būdas. Dar V.Havelas mums artimas tuo, kad jis iš kalėjimo kone iškart persikraustė į Čekijos prezidento kėdę (tai buvo puikus čekų tautos pasirinkimas!).  Galiausiai, V.Havelo figūra yra labai artima man asmeniškai, nes jis, kaip matome esės ištraukų pabaigoje, buvo fanatiškas tiesos sekėjas ir jos gynėjas.

 

Tie patys motyvai mane savu laiku vertė paskelbti, kad tiesa yra pas žydus ir kad krikščionybė yra netiesa. Kuo toliau, tuo daugiau randu tam įrodymų ir daug kam tai tampa akivaizdu.

 

Trumpai norėčiau su jumis pasidalinti kodėl sekimas tiesa yra taip svarbu. Kai žmogus įtiki į teisingą principą, jo gyvenimas pradeda panašėti į statybas. Ne visi nori pradėti ką nors statyti, nes puikiai žinome, kiek tai pareikalauja jėgų ir nervų. Tačiau retas kuris gailisi, kad ėmėsi statytis sau namą. Tad ankstyvosios pastangos su kaupu atsiperka ilgą laiką mėgaujantis savo pastangų vaisiais. Siekimas tiesa – tai pamtatų laimei kūrimas.

 

O kas nutinka, jei asmuo pradės vadovautis netiesa? Tuomet asmens likimas panašės į puolamąjį karą. Iš pradžių – akinantis optimizmo ir naujo gyvenimo vilties pliūpsnis. Telkiamos gausios pajėgos laimės tvirtovei užimti. Tai daroma save apakimus tikėjimu sėkme ir pamirštant apmąstyti ką mėgina sufleruoti tikrovė. Kad geriau įsivaizduotumėte, paimkime kaip naciams sekėsi jų karo pradžia. Kas keli mėnesiai beveik be aukų okupuojamos vis naujos šalys, jų galia atrodo nesustabdoma. Apima euforija, nugalėtojai save svaigina įsitikinimu, kad įveikė amžinus fizikos ar dvasios dėsnius ir patys tapo dėsnius kuriančiomis dievybėmis.

 

Po to seka strigimo laikotarpis, kai pasiekiamos smulkios pergalės didelių netekčių kaina. Tai atitiktų 1942 pabaigos – 1943 m. pradžios padėtį rytų fronte. Tačiau dar guodžiamasi, kad visa tai – tik laikini trukdžiai ir kad akinančių pergalių tviskesys tuoj sugrįš.

 

Trečiuoju etapu seka griūties laikotarpis. Tuo etapu tenka trauktis visais frontais, virš tavo gyventojų galvų nuolat krinta bombos. Ankstyvosios pergalės smarkiai atsirūgsta. Šlovė išbombarduota, visur tik lūženos ir chaosas.

 

Lieka „didvyrių“ pralaimėjimas ir ilgas nevilties bei savigraužos laikotarpis. Tai ir yra tikrasis įtikėjimo į melagingą principą rezultatas.

 

Taip vyko mūsų gėdingas šuolis į ekonominę laimę pametus D-vą ir padorumą, taip žlunga turtai akcijų biržose, taip žlugo Sovietų Sąjunga, taip pralaimima kas kartą, kai stengiamasi vadovautis netiesa.

 

Smagaus skaitymo: http://www.komentaras.lt/?p=18686