Užgauliojimų internete eros pabaiga

2012 balandžio 12 d.

 

Užgaulių komentarų internete era artėja prie pabaigos. Ją artina keli faktoriai, iš kurių svarbiausi yra augantis nepakantumas šiam reiškiniui ir griežtėjantys įstatymai.

 

Pastaruoju metu labai pasikeitė visuomenininkų požiūris į užgauliojimą. Anksčiau užgauliotojas kažkaip išsisukdavo, tačiau tam atėjo galas. Kai dabar visuomenininkų susirašinėjimuose kas nors pamėgina užgaulioti, pakyla stipri aplinkos reakcija, reikalaujanti blevyzgotojo tučtuojau liautis. Ši mada netrukus pasieks ir plačiąją visuomenę.

 

Antrasis faktorius yra griežtėjanti atsakomybė už įžeidinėjimą. Įstatymų buvo ir anksčiau, tačiau dabar netrūksta ir norinčiųjų jais pasinaudoti. Tai daro teisėjai, valdininkai, visuomenininkai, pramogų žvaigždės. Tad parašęs ką nors niekinančio visai nesunkiai gali sulaukti šaukimo į teismą. Taip pat stiprėja ir apsauga nuo tokių komentarų. Europos žmogaus teisių teismas nutarė įpareigoti žiniasklaidos priemones šalinti užgaulius komentarus.

 

Visa tai nuostabios naujienos. Aš taip pat esu ne kartą ir ne du nukentėjęs nuo panašių komentarų. Anksčiau įprastinė reakcija būdavo nekreipti dėmesio. Taip elgėsi įžeidinėjami kolegos, ir taip elgtis patarinėjo netgi viešųjų ryšių specialistai.

 

Tačiau čia mes pražiūrėjome vieną esminį dalyką. Žmogaus orumas yra sudėtinė asmenybės dalis. Kaip moko rabis Abba Wagensbergas, mūsų asmenybė susideda iš 40 sluoksnių – pirmieji yra žmogaus kūnas, o vėliau – dvasinis kūnas. Asmens orumo dergimas – tai žmogiškosios esmės naikinimas. Kas jums svarbiau – jūsų fizinio ar dvasinio kūno gyvybė? Įsivaizduokite, patektumėte į psichiatrinę ligoninę, kur vaistų pagalba iš jūsų padarytų vaikščiojančią daržovę. Ką rinktumėtės – mirti sąmoningas ar vaikščioti negyvas?

 

Kaip sako liaudies patarlė, žodžiu žmogų galima ir nužudyti. Dažnai žmogus nužudomas dalinai – atimamas iš jo entuziazmas, aukštų tikslų siekis, noras burti bendruomenę, kurti gražesnį pasaulį ir pan. Visa tai – didesnio žmogiškumo požymiai. Iki šiol pas mus šią asmenybės dalį buvo leidžiama nebaudžiamai trypti ir gniuždyti. Burnotojas laikė tai savaime suprantama savo teise. Stebėtojai, sprendžiant iš jų reakcijos, šią teisę de facto pripažindavo.

 

Tik sutramdę interneto chuliganus, tik užtikrinę žmogaus orumą galime tikėtis išsiugdyti sveiką bendruomenę ir tikrų jos lyderių. Be žmogaus orumo apsaugos neįmanoma sukurti pasitikėjimo bendruomenėje. Toleruoti tokius komentarus – tai tarsi leisti siautėti šarikovams gatvėje. Tik čia daug svarbiau – kalba eina ne apie gatvę, o apie aukštesniąsias asmenybės dalis.

 

Asmenybės įžeidimas – tai karo jam paskelbimas. Pratiškai visada atvira agresija prasideda nuo įžeidinėjimų. Jei agresorius į žodinį užsipuolimą gauna deramą atkirtį, tai paprastai jo agresiją nutraukia. Bet kokiu atveju, tikrai nesiūlau laukti kol priešas pereis prie fizinio susidorojimo, nes dvasinio kūno užpuolimas yra daugiau nei pakankama priežastis duoti ryžtingą atkirtį.

 

Tikriausiai nereikia ir sakyti, kad judaizme asmens orumas yra šventas. Ten yra griežti reikalavimai kalbai, kad neplistų įžeidinėjimai ir vaidai (trumpai susipažinti žr. http://www.jewfaq.org/speech.htm ).

 

Jei pripažįstate, kad asmens orumas yra ypatinga vertybė, tuomet kviečiu gerai išmokti judėjiškus kalbos dėsnius. Čia geriausias šaltinis yra Chofetz Chaim (litvakas, garsiausias 20a. rabis). Jo ir Vilniaus Goano mintis apie bendravimo dėsnius rasite knygoje A Lesson a Day. Šiandien žmogaus orumo dėsnių iš šios knygos mokosi viso pasaulio žydai. Gal ir jūs paseksite jų pavyzdžiu?