Koks tas blogis bebūtų – priklausomybė nuo kavos ar išvešėjusi korupcija valstybėje – yra vienas siūlas, bendras visoms blogio rūšims. Pažiūrėsime, kas bendro tarp visų blogio rūšių, ir kaip šį pūliuojantį siūlą ištraukti iš mūsų gyvenimų.

 

Atraskime kur ta blogio šaknis, o tada jau matysime, ar galime ją išrauti. Kaip sako Tadas Talaikis, yra problema – yra melas. Šis jaunas sėkmės mokytojas rašo savo svetainėje: „Bet kokia problema egzistuoja tik dėl informacijos trūkumo arba dėl neteisingos informacijos“.

 

Vienas elementas, būdingas bet kuriai blogio rūšiai – tai absurdas. Jei yra blogis, vadinasi, ten remiamasi į absurdišką filosofiją. Pavyzdžiui, žmogus geria alkoholį, nes tiki, kad tai jam kažkuo padeda. Jei tai naudinga – tuomet būtų puiku to vartoti kuo daugiau. Pradėti nuo kuo ankstesnių dienų. Pavyzdžiui, duoti vaikams ryte prie košės. Štai ir išryškėja absurdas – žmogus perka alkoholį, o alkoholis jam kenkia. Jis žino, kad kenkia, tačiau vis tiek perka.

 

Ar iš tiesų žino? Deja, čia visi apsigauna. Jis nežino. Jei žinotų, iškart nustotų. Yra tokia rusiška patarlė – kol žaibas netrenks, valstietis nepersižegnos. Pavyzdžiui, žmogus mėgsta greitai lakstyti. Žino, kad už tai gresia didelės baudos. Tačiau kol tokios baudos iš tiesų nesumoka, vis tiek laksto. Sumokęs baudą lyg nieko naujo jis ir nesužinojo. Ne, sužinojo. Nes nebelaksto.

 

Arba įsivaizduokite tokią situaciją: jūs važiuojate automobiliu ir sustojate prieš šviesoforą. Staiga į jus bumbteli iš galo važiavusi kažkokia surūdijusi mažytė mašina. Jūs susijaudinate, tačiau kol mėginate susigaudyti, ką daryti, tas trantas pavažiuoja kiek atgal ir dar kartą atsitrenkia į jūsų automobilio galą. Maža to – jis ir vėl atsitraukia, ir vėl vožteli...

 

Nereikia ir sakyti, jūs visas įniršęs einate prie to kvailio. Ten sėdi kažkoks paliegėlis, kuris kaip koks debilas spaudžia kvailą šypseną. Tuo metu esate pasirengęs išdaužyti jam snukį, kad sveikos vietos nebeliktų. Tik kai prieinate prie jo automobilio, išlipa ne koks paliegėlis, o Sabonio ūgio ir pečių milžinas. Kad galėtumėte su juo kalbėtis, turite užversti galvą į dangų. Jis ramiai žvelgia į jus, šypsosi ir laukia, ką pasakysite. Ar jums vis dar liko noro pulti jam į atlapus? Ne, jūsų balsas kaipmat tampa malonus, o jūs mandagiai klaustumėte: „Atsiprašau, pone, ar Jūs nesusižeidėte? Atleiskite, tikriausiai manęs nepastebėjote?“. 

 

Iš kur staiga toks mandagumas? Kodėl nepuolate jo išplūsti, kaip ketinote iš pradžių? Ar pasikeitė jūsų nuomonė apie jo vairavimą? Kodėl, kaip ir ketinote, nepuolėte jo apšaukti, nepamėginote vožti jam antausį? Ogi pasikeitė tai, kad greitai supratote situaciją ir kaipmat pakeitėte sprendimą. Kai žmogus iš tiesų supranta, jis sprendimą pakeičia akimirksniu. Visi suprantame, kad pulti už save gerokai stipresnį yra absurdas. Staigiai įvertinote tokio elgesio žalą, ir kaipmat pakeitėme elgesį.

 

Tad bet kokiam blogiui bendra yra tai, kad jį palaiko absurdiškos prielaidos, kurias mes per nežinojimą priimame už gryną pinigą. Pavyzdžiui, valdininkas ima kyšius, nes taip tikisi tapti laimingesnis. Laimingesnis netampa, kaip tik priešingai. Ar norėtumėte šiandien būti A.Janukonio vietoje, kai ketinama prie jo namų surengti mitingą? Jis, papirkinėdamas Vilniaus savivaldybę, tikriausiai tikėjosi mėgautis turtais ir galia. Šiandien jo vardas tapęs keiksmažodžiu, o pasikeitus režimui, jis, ko gero, spruktų iš Lietuvos. Štai tau ir ta laimė, štai tau ir garbė!

 

Tad jei žmogus vadovaujasi blogio nuostatomis, vadinasi, jį valdo absurdas. Žmonės nenori dalyvauti pilietiniame gyvenime, nes taip tikisi būti laimingesni nei dalyvaudami. Tačiau niekas nepagalvojo, kad nusišalindami jie tarp eilučių pasako: žinote, man ne tiek įdomu 3 milijonų žmonių likimas, mane ne pernelyg jaudina, kad žmonės žūsta iš nevilties - man aktualiau sodelio klausimai...

 

Taigi ir išsiaiškinome, kur yra blogio šaknis. Kaip sakoma, tiksli diagnozė jau išgydė pusę ligos. Blogį palaiko absurdas. O jei taip, tuomet ir išeitis akivaizdi – turime ištraukti į dienos šviesą šios programos absurdą, ir ji automatiškai neteks galios. Jei žmogus iš tiesų suprato, kad blogis jam kenkia, jis to vengs kaip pavojaus.

 

Gėris iš tiesų yra nepalyginamai stipresnis už blogį. Vos tik žmogus suvokė, jis ne tik kad nė už ką nepadarys blogo (absurdiško) veiksmo, tačiau jis tampa didele grėsme kituose žmonėse įsitvirtinusioms absurdo programoms. Kad ir tas pats alkoholis. Jei yra nors vienas, kuris nedalyvauja masiniame savęs nuodijimo seanse, kiti iškart sunerimsta. Jei visi valgytų košę, o vienas atsisakytų, visi tik gūžteltų pečiais ir toliau valgytų lyg niekur nieko. Tačiau kai negeria degtinės – tuomet paraudę žaliūkai neriasi iš kailio, kad tik išgertų...

 

Gėris yra kaip žvakutė, pajėgi sunaikinti daug tamsos. Negali pasakyti, kad tamsa prieš žvakę visai bejėgė – kambario kampuose nebus taip šviesu kaip saulėtą dieną. Tačiau išties daug tamsos kukli žvakės šviesa ir panaikina. Reikai labai daug tamsos kad neutralizuotus žvakės šviesą. Kai darome kažką gero, blogiui tai neutralizuoti prireikia milžiniškos energijos.

 

Realiame gyvenime ši žvakės šviesa yra švietimas. Tai knyga, audio paskaitos. Ypatingai, kaip niekas kita – judaizmo studijos. O priešingybė – tai televizorius. Televizorius, jei įdėmiau įsižiūrėsite į jo fenomeną – tai priešingybė žinojimui. Kai matote mirguliuojantį ekraną, sustokite ir paklauskite savęs – ar tai tikra? Televizijos šou – ar tai tikra? Filmas – ar realiai egzistuoja tai, ką matote? Netgi žinios – ar jos nepateiktos taip, kaip kažkam naudingiau?

 

Žodžiu, televizorius mus perkelia kuo toliau nuo žinojimo. Jei mėgstate žiūrėti televizorių, nėra ko stebėtis, kad kenčia jūsų tikrasis gyvenimas – juk jūs įpratote nuo gyvenimo bėgti į iliuzijas! Kaip gali sektis žmogui, kuris nenori žinoti – priešingai, jis nori užmigdyti savo sielą, kad nieko tikro nežinotų ir nejaustų! Todėl su televizoriaus įsigalėjimu ir turime tokį vaizdą, kai turime marias liumenproletariato (prisiminkite S.J.Beliakovą), o kvalifikuotų žmonių trūksta. Visa tai dėl to, kad žmonės veržiasi nežinoti, o per tai ir negyventi.

 

Gyvenimas – tai žinoti. Todėl gyvenimą pasirinkęs žmogus mokosi. Jis perpranta gyvenimo dėsnius, todėl jo gyvenimas vis geriau klostosi. Tikiuosi, kad daugiau niekada nebeapgausinėsite savęs, kad neturite laiko skaityti, mokytis, nes be to jūs pasiduodate blogiui ir atiduodate savo likimą absurdo malonėn.  

 

Šiandien, kai Lietuva ir visas pasaulis skendi blogio, t.y. absurdo jūroje, jūs galite ir turite tapti tuo šviesuoliu, kuris įneš į pasaulį tiesos, prasmės ir parodys sprendimus. Kaip sako Talmudas: jei yra darbas, kurio niekas nedaro, tuomet TU turi jį padaryti.