Svarbiausias beprotnamio reikalavimas

2012 kovo 30 d.

 

Šiandieninę Lietuvą geriausiai suprasti padeda M.Formano filmas „Skrydis virš gegutės lizdo“.

 

Mūsų valdantieji žaidžia su mūsų gyvenimais galios žaidimus. Šis žaidimas prasideda, kai stipresnysis priskiria sau antžmogiškų galių. Šios gali atsirasti tik iš vieno šaltinio – nuasmeninus kitus. Jis tik vienas viską žino ir supranta, o kiti – niekingi žmogystos, jiems tik paklusti.

 

Pradėkime nuo antrojo galo: pažiūrėkime, kur nuveda šie žaidimai. Šiandien mus įtikinėja, kad išplėšti Deimantę iš jos namų, atiduoti gimdytojai, kuri anksčiau yra jos atsisakiusi ir kuri labai jau įtariama atidavusi savo vaikelį tvirkinti – kad tai yra rūpestis žmogaus teisėmis. Visi, kas su tokiu verdiktu nesutinka, iš pradžių buvo dergiami paskutiniais žodžiais, tačiau jų gretos tik gausėjo. Dabar valdžia į juos vaizduoja nebekreipianti dėmesio, tik „vykdo teisingumą“ – trūks plyš mėgina pagrobti vaiką.

 

Kaip iki viso to priėjome? Būtų nuostabu, kad prieš skaitydami toliau pažiūrėtumėte „Skrydį virš gegutės lizdo“. Veiksmas vyksta beprotnamyje, kurį valdo labai mandagi, tačiau ne mažiau valdinga prižiūrėtoja Mis Ratchet. Jai svarbiausia, kad būtų laikomasi formalių procedūrų ir kad visi durniai žinotų savo vietą. Ši sistema nėra pritaikyta sveikam žmogui, tad bet koks sveikas polinkis – pažiūrėti televizorių, pabūti gamtoje, surengti vakarėlį – yra švelniai, tačiau ryžtingai frustruojamas. Visi bepročiai, ar jie iš tiesų bepročiai ar sveiki žmonės, yra statomi prieš kone neįveikiamą sieną – sausas psichiatrinės ligoninės taisykles. Pacientai yra ne kartą patyrę psichiatrų galią ir gerai žino, kad pasipriešinimas juos gniuždys.

 

Tad dauguma bepročių gyvena akloje baimėje prieš savo prižiūrėtojus. Net kai jiems tariamai leidžiama išreikšti savo valią, jie baimingai dairosi į savo prižiūrėtojus ir mėgina įspėti, ko jie turėtų panorėti.

 

Pagrindinis filmo herojus – McMurphy, kurį vaidina Džekas Nikolsonas, yra vienintelis absoliučiai sveikas asmuo pacientų tarpe (ir veikiausiai visoje ligoninėje). Todėl jis stengiasi priešintis nužmoginančioms taisyklėms ir taip saugo savo žmogiškąjį orumą. Psichiatrinės gydytojai sunerimę, tačiau „pasiryžę jam padėti“. Beje, jie patys pripažįsta, kad McMurphy yra sveikos psichikos, tačiau kaipmat priduria, kad jis „labai pavojingas“.

 

Ligoninės maištininkas gavęs progą daro bepročių gyvenimą kuo normalesnį. Šie, kai išlaisvinami jų sveiki asmenybės polinkiai, iš karto rodo atsigavimo ženklus. Tačiau įsikiša  ligoninės personalas ir viską grąžina į senas vėžes. Ta tvarka užtikrina, kad bepročių beprotnamyje nestigtų.  

 

Kaip viskas vystosi toliau ir kuo baigiasi, palieku pažiūrėti jums.

 

O mes grįšime į mūsų nūdieną. Mūsų valdžiažmogiai jau seniai su mumis žaidžia analogiškus žaidimus. Jie su mumis gražiai ir mandagiai kalbasi, tačiau tik tol, kol pripažįstame jų taisykles. O taisyklė numeris vienas – teisingumą vykdo valdžia, tik ji vienintelė žino ir supranta kaip viskas turi būti. Visi, kurie maištauja, yra iškart slopinami. Todėl ir mūsų gyventojai pritvinkę baimės prieš mandagiai besielgiančius ir apie demokratiją postringaujančius ministrus ar prokurorus.

 

Nes mūsų valdžia turi apsauginius. Apsauginiai savarankiškai nemąsto, tik vykdo viršininkų įsakymus ir pliekia lazdomis jei kas nukrypsta nuo taisyklių ar šiaip jei prievaizdas nurodo. Iš pradžių negražiai besielgiančiam bepročiui gali būti pridaryta įvairiausių smulkių nemalonumų. Kai maištas plečiasi, bausmės, žinoma, griežtėja. Iš pradžių teisėsauga tik svarstė N.Venckienės etiką, o dabar jau ir nori ją palikti be darbo ir be turto (paskutinė nutartis – po 200 Lt. už kiekvieną dieną, „kai ji nevykdo teismo sprendimo“.

 

Taigi beprotyne turi būti tvarka. „Durnius“ stengiamasi švelniai ir maloniai paprotinti, tačiau jei prireiks – panaudos ir lazdas, ir elektrošoką, o jei ir tai nepadės – pavers, kaip matėme filme, vaikščiojančia daržove. Visa tai vadinama rūpesčiu pacientais.

 

Svarbiausias beprotnamio reikalavimas – kad visi būtų bepročiais.

 

Aš jau daug rašiau apie tai, kaip kultūra, krikščionybė, mėgina nurauti jums stogą. Įėję į šią visuomenę savo sveiką protą, teisingumo jausmą, sąžinę turite palikti už vartų ir beatodairiškai tikėti: Tikėk ir būsi išganytas! (Darbai 16:31). Jei neklusniųjų nepavyks nuasmeninti gražiuoju, (kaip atsitiko Garliavos atveju), jūs būsite paskelbtas apsėstuoju ir jus vaduos nuo pragaro. Tada jau, žinoma, kalbėsis nepalygimai griežčiau. Juk jus vaduoja iš amžinųjų kančių!

 

Įžengus į beprotnamį privalu savo asmenybę palikti už vartų. Čia jūs esate tik pacientas, už kurį sprendžia vadovybė. Tačiau pacientams sudaroma iliuzija, kad jie gerbiami asmenys, kuriais altruistiškai rūpinasi gydytojai ir personalas. Iš tiesų tai yra kalėjimas, kur vadovybei užvis svarbiausia išlaikyti visišką įnamių kontrolę. Ši kontrolė atima ne tik jų fizinę laisvę. Kontrolė yra totali - jie privalo būti tobulais bepročiais, kurie kaip pagal užsakymą gyja gydytojų jiems nurodytu būdu.

 

Visgi žmogus yra taip sukurtas, kad pasiekti jo totalią kontrolę galima tik su jo paties sutikimu. Apie tai rašė daktaras Viktoras Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės“. Mes visada turime laisvę spręsti kas teisinga ir sąžininga. Jus gali fiziškai priversti elgtis kaip to nori prievartautojas, tačiau jis negali be jūsų sutikimo jus priversti manyti, kad tai, ką ji daro, yra puiku ir teisinga. Užgesninti šviesesnio gyvenimo viltį ne jo valioje. Ko nors norėti ar nenorėti – tai neišvengiamai sprendžia tik asmuo.

 

Jei neskaitėte šios knygos, būtinai paskaitykite. Ne be reikalo ji laikoma geriausia 20 amžiaus knyga.

 

Deja, mes gyvename visuomenėje, kur beprotystė dažniausiai pateikinėjama už normą, o nesutinkantieji yra subtiliai prievartaujami savo valią atiduoti šeimininkui. Antraip jūsų laukia bausmės. Iš pradžių lengvos ir mandagios, tačiau kuo toliau, tuo labiau pamatysite tikrąjį savo prižiūrėtojų veidą.