Sionizmas

XIX a. pabaigoje Prancūzijos Katalikų bažnyčia ne juokais užsimojo susigrąžinti savo buvusią įtaką. Ji pozicionuoja katalikybę kaip Prancūzijos sielą. Kad skambėtų įtikinamiau, reikia ir priešų. Randa iš karto tris: protestantai, masonai, žydai. Visos šios grupės užsislėpusios kenkia prancūziškumui, mėgina pakirsti dvasines (suprask – katalikiškas AG) tautos šaknis.

1894 m. drioksteli A.Dreifuso skandalas, apie kurį esu rašęs anksčiau. Vokietijoje tuo metu antisemitai pradeda garbinti barbarišką teutonų istorijos laikotarpį, yra užsiėmę rasės gryninimo rūpesčiais, ieško būdų, kaip iš vokiečių kultūros pašalinti „Judensau“ (vok. žydiška kiaulė).

Visa tai galutinai įtikina jauną žurnalistą iš Vienos Theodorą Herzlį (1860 – 1906), kad žydams Europoje nėra ir nebus vietos. 1904 m. jis parašė trumpą knygelę „Žydų valstybė“ (Judenstaat): senąsias akmenines geto sienas pakeitė naujosios – prietarų sienos. Išeitis yra žydams susikurti savo valstybę, ir nebūtinai Palestinoje, o bet kur. Tam reikia geros didžiųjų valstybių, ypač Britanijos, valios, kad išskirtų plotą savo kolonijose, o žydų turtuoliai finansuotų masinį persikėlimą į naują šalį. Žydams įgijus savo valstybę antisemitizmo problema turėtų nunykti kartą ir visiems laikams.

Iš pradžių šios idėjos rėmėjų buvo nedaug. Vakarų Europos žydai, tuo metu jau gerokai asimiliuoti ir įsitvirtinę Europos visuomenėse, anaiptol netryško noru mesti civilizuotą gyvenimą ir vykti į dykynę pasaulio krašte. Iš pradžių T.Herzlio neparėmė ir turtuoliai – jiems visiškai nesinorėjo nuteikti prieš save valdovus visokiomis avantiūromis, skirtomis iškeldinti iš šalies dalį jos piliečių.

Paramos ši idėja sulaukė Rytuose. Carinėje Rusijoje žydai nė pagalvoti negalėjo apie asimiliaciją, jiems nuolatos buvo primenamas jų kaip antrarūšių žmonių statusas. 1903 m. T.Herzlis lankėsi Vilniuje, kuris netrukus tapo vienu svarbiausių sionizmo centrų. Žydams Rytų ir Vidurio Europoje norisi ištrūkti – kaip pamename, nuo 1881 m. organizuojami pogromai, kad priverstų juos emigruoti.

O kol sionizmas renka pirmuosius šalininkus, V.Europoje ši idėja vis daugiau kam nebeatrodo tokia jau nereali. Tikėsite ar ne, tačiau tuo metu svarbiausiais T.Herzlio šalininkais tampa aršiausi antisemitai. Kodėl gi neapvalius europietiškų tautų nuo žydiško nuodo? Tegu tik jie sau keliauja kuo toliau!

Pamažu T.Herzliui pradėjo atsivėrinėti įtakingiausių Europos politikų durys. Rusijoje vidaus reikalų ministras Wenzelis vos Plehve į žydų išsikėlimą iš šios šalies žiūri palankiai. Tiesa, priduria: „Žinoma, mes nenorėtume prarasti VISUS (paryškina mano –AG) savo žydus. Mes norėtume pasilaikyti labai protingus , iš kurių Jūs, dr. Herzli, esate geriausias pavyzdys“. Panašios iš Vokietijos kaizerio Wilhelmo II nuotaikos. Prancūzijoje tuo metu valdžioje taip pat prisiekęs antidreifusininkas, kas leidžia manyti, jog ir jis mąstė panašiai.  

Tačiau svarbiausia sionizmui buvo Britanijos parama. Anglija jau seniai garsėja savo palankumu žydams, tad čia pagrindinis motyvas ne žydais atsikratyti, o jiems padėti. T.Herzlis įtikino britų politikus, kad parėmę žydų valstybės idėją jie užsitarnaus didžiulį viso pasaulio žydų palankumą.

1915 metais vyksta pasaulinis karas. Britai išstumia žlungančią Osmanų imperiją (turkai) ir užima Palestiną. 1917 m. žydų lobistai (tuo metu T.Herzlis jau miręs, jo įpėdinis Ch. Weizmanas) pasiekia, kad Britanija paskelbtų Balfūro deklaraciją, kuri skelbia, kad imperija palankiai žvelgia į žydų valstybės sukūrimą ateityje ir leidžia žydams keltis į Palestiną.

Rabiai prieš, o Rusijos imperijoje fanatiškai prieš. Reikalas tas, kad nematyti pranašiškų ženklų, skelbiančių, jog atėjo Mesijo era – tik tada visi žydai bus sukviesti sugrįžti. Toks bedievių nekantrumas, rabių nuomone, yra tarsi meškutės noras patempti ropelių viršūnėles, kad šios greičiau augtų. Tačiau visame žydų pasaulyje, įskaitant ir Rusijos imperiją, vyksta spartus atsitolinimas nuo religijos.

Tai lėmė, kad į Palestiną kėlėsi jauni ir daugiau ar mažiau komunistuojantys žydai. Į JAV vyko šeimomis, o į Palestiną kėlėsi jauni, jėgų ir entuziazmo kupini jaunuoliai. Viso pasaulio žydų bendruomenės parūpina jiems pinigų nusipirkti žemės ir šiek tiek pradžiai įsikurti. Žydai pradeda kurti žemdirbių komunas – kibucus. Kibucas gana atitiktų kolūkio esmę, tik kibucai nebuvo kuriami prievarta.

Atvykėlių skaičius ėmė nenumaldomai augti. 1919 – 1923 metais atvyko 40 000 (daugiausia iš Rusijos ir Centrinės Europos). 1924 – 1929 – 80 000. 1929 – 1939 metais – nauja banga iš Vokietijos. Tuo matu Hitleris carinės Rusijos pavyzdžiu pradeda organizuoti pogromus, kad priverstų žydus išsikelti. Naciai slapta aktyviai bendradarbiauja su sionistais, nes pirmieji nori žydų atsikratyti, o antrieji – priimti jų kuo daugiau. Šiuo laikotarpiu į istorinę Tėvynę atvyksta 250 000 žydų. 1940 metais jų skaičius Palestinoje pasiekia 450 000 ir beveik prilygsta arabų skaičiui.

Kaip į visa tai reaguoja arabai? Iš pradžių jie nereagavo į diplomatinius žydų reveransus Europoje, tad niekas jų ir nepaisė. Vėliau atvykėlių srautui didėjant, prasideda pasipriešinimas (maždaug nuo 1925 metų). Prasideda nedideli susidūrimai, tačiau įtampos vis auga ir britams šį kraštą valdyti tampa vis sunkiau. Kol galų gale po karo 1948 metais jie atsisako šių teritorijų ir perduoda Palestinos valdymą Jungtinėms Tautoms. Šiuo politiniu vaakumu pasinaudoja žydai ir paskelbia savo valstybės įkūrimą. Pasaulis, vis dar virškinantis žinias apie masinį žydų naikinimą nacių mirties stovyklose, neprieštarauja.

Taigi matome, kad sionizmas yra viso labo žydų siekis sugrįžti į savo istorinę tėvynę. Nors dabartiniams antisionistams tuo sunku patikėti, tačiau tuo metu didžiausi šio judėjimo entuziastai buvo netgi ne patys žydai, o aršiausi antisemitai. Kaip ir kokiu būdu sionizmas buvo paverstas keiksmažodžiu, mes pažiūrėsime ateityje, kai Izraelis nusigręš nuo Sovietų Sąjungos ir taps jos ideologiniu taikiniu.

O apie sionizmą pabaigsime tuo, kad XIX a. pabaigoje V.Europos šalys susikūrė sau „žydų problemą“. Anksčiau tokią buvo susikūrusi Rusija, matėme, kuo jai tai baigėsi. XX a. pirmojoje pusėje „žydų problemą“ sprendė Vakarų Europa. Po žemyno sugriovimo, „žydų problema“ kažkaip savaime išsisprendė. Europa ir visi Vakarai pradėjo palaikyti Izraelį, stojo neįtikėtino Vakarų klestėjimo ir pažangos laikotarpis.